Kai kurie realistai tvirtai remiasi į žemę visomis keturiomis.

Nemokėti meluoti ir slapstytis reiškia būti asocialiam.

Galima išplėšti širdį ir parodyti ją, kraujuojančią bei liepsnojančią, perpildytą jausmų.

Galima pasiūlyti pasižiūrėti į akis, kuriose širdies jausmai matosi.

Arba galima išmėsinėti akį ieškant joje jausmų egzistavimo įrodymų.

Per didelė moralinė savianalizė kaip nuopolio pateisinimas.

Prie dviračio priklijuotas lapas su užrašu:
"Žmogau, nepalik čia dviračio su tokia spina, nes "gerieji žmonės" jį pasiims :)" [kalba netaisyta]

Auga.

Geri darbai daromi kitiems.
O ar galima padaryti gerą darbą sau?

Tu niekada nenustosi bijoti, žinai tai?
Tiesiog - nepaisyk.

Jei draugystė yra ribų peržengimas, ar tai reiškia, kad ji yra žmogaus laisvės išraiška?

Kai nuo mažiausio prisilietimo prie pasaulio, jo grožio, jo bjaurumo, taip skauda, jog turi apsimauti geležines aplinką traiškančias pirštines.
Kad galėtum išgyventi.

Mes negalėjome nužudyti savo tėvų - jie buvo nužudyti iki mūsų pradėjimo.
Mes neturėjome autoritetų - todėl mums reikia surogatinio tėvo, nurodančio, ką ir kaip turime daryti.
Ir kaip mes galime bandyti pradaužti galva sienas, kai jos - minkštos, beveik beformės?
O dar tas bedugnės baimės šulinys kiekvieno mūsų viduje.