Prievolė būti laimingiems.
Ne taip seniai vedė į nuobodulio visuomenę.
Kur einam dabar?

Būtinosios ginties melas.

Kiek daug reikia turėti nevilties, kad tikėtum.

Propaganda kaip tapetai ant pilkų betoninių sienų.

Sakoma, kad rūkas kyla. Matyt jis laikomas žemės garais, kurie užpildo tuštumą virš jos. Bet ar iš tiesų ten, virš žemės - tuštuma, niekas (taip taip, oras, bet jis gi yra tuštumos dalis, nedarantis jos kažkuo pilnu)? Gal tai, ką mes laikome tuštuma, per rūką siekia parodyti, jog tai (ji? jis?) egzistuoja, tik mes nepastebime, nes juk kaip gali ( Read more... )

Sako, noblesse oblige.
Bet ar nėra iš tiesų atvirkščiai? Elgesys kaip priežastis, o ne pasekmė.

Jei būti silpnam sunkiau, nei būti stipriam, tai kas gi stipresnis - silpnas ar stiprus?

Pasipriešinimas prasideda tuomet, kai nelieka jokios vilties laimėti.

Žmonės, kasdien tais pačiais keliais skubantys į tas pačias darbovietes atlikti tų pačių darbinių veiksmų. Žmonės, klausantys tų pačių dainų, žiūrintys tuos pačius filmus. Vienodai madingi žmonės. Žmonės ( Read more... )

Tas, kuriam viskas ir visada, mažiausios smulkmenos ir lyg nereikšmingi dalykai, turi gilią prasmę, ar nėra jis beprotis? Kai visa pasaulio ir gyvenimo prasmė gali slypėti viename sienos taške.
Ir ar nėra visų žmonių siekis tokia beprotybė?