Tas, kuriam viskas ir visada, mažiausios smulkmenos ir lyg nereikšmingi dalykai, turi gilią prasmę, ar nėra jis beprotis? Kai visa pasaulio ir gyvenimo prasmė gali slypėti viename sienos taške.
Ir ar nėra visų žmonių siekis tokia beprotybė?

Cinizmas kaip vilties forma.

Trivialybės, savaime aiškios tiesos verčia sutikti su jomis.
Arba keisti pasaulį.

Galima išplėšti širdį ir parodyti ją, kraujuojančią bei liepsnojančią, perpildytą jausmų.

Galima pasiūlyti pasižiūrėti į akis, kuriose širdies jausmai matosi.

Arba galima išmėsinėti akį ieškant joje jausmų egzistavimo įrodymų.

Menas - žmogaus netobulumas, pilnas ilgesio.

Menas kaip pasaulio negatyvas?

Iš kurgi kyla mintys, jei ne iš šešėlių?

Ne, aš negyvenu literatūroje. Literatūra gyvena manyje.

...nes žiūrėdamas į žemę gali pamatyti dangų.

Žinoti - dar nereiškia suprasti.
Bet ar išvis reikia žinių tam, kad suprastum?