Kai nuo mažiausio prisilietimo prie pasaulio, jo grožio, jo bjaurumo, taip skauda, jog turi apsimauti geležines aplinką traiškančias pirštines.
Kad galėtum išgyventi.

Mes negalėjome nužudyti savo tėvų - jie buvo nužudyti iki mūsų pradėjimo.
Mes neturėjome autoritetų - todėl mums reikia surogatinio tėvo, nurodančio, ką ir kaip turime daryti.
Ir kaip mes galime bandyti pradaužti galva sienas, kai jos - minkštos, beveik beformės?
O dar tas bedugnės baimės šulinys kiekvieno mūsų viduje.

Laisvė gali būti suvokiama kaip tvarkos kūrimas iš netvarkos arba kaip netvarkos darymas ardant tvarką.
Galbūt tai priklauso nuo pasaulio suvokimo - tvarka jis laikomas ar betvarke?

O gal tikroji laisvė sujungia šias dvi formas ir tuo jas peržengia?

Kaip įmanoma pasipriešinti pasakai, kai ji užvaldo gyvenimą?

Kiekvienas bijo gyvenimo savaip.

Menas - žmogaus netobulumas, pilnas ilgesio.

Laisvė slypi santykyje su kitais?

Norint nugalėti sistemą, reikia įveikti save.

...nes žiūrėdamas į žemę gali pamatyti dangų.

Pochuizmas kaip aukščiausia idealizmo forma.