2011-07-26
Pradžia
2011-07-26
Iš pradžių maniau, kad taip bac - ir pripratau prie laiko skirtumo, nes antrąją dieną sąžiningai atsibudau šeštą ryto (kinai gi septintą nusprendė pusryčiauti). Bet paskui, link pietų (o kinai gi pietauja dvyliktą) ėmė pjaut miegas ir pjovė iki pat paskaitų pabaigos (o kinai gi paskaitavo nuo aštuonių ryto iki pusės devynių vakaro).
Gyvenu kambary su kine, dėstančia Kanadoje. Nieko ypatingo, tai nieko ir nepasakysiu. Ai, šiaip tai gyvenam kažkur konferencijų centre toli už Pekino, kalnai aplinkui. Vakar lijo, šiandien giedra ir karšta. Turiu taip pat prielipą mažą berniuką, pusiau kiną, pusiau ukrainietį. Pirmą dieną pasakiau jam vieną sakinį rusiškai, ir nuo tada prilipo :) Turbūt įsivaizduoja, kad moku rusiškai :D Kiek galiu, atsakau rusiškai, nors iš tiesų dažniau arba patyliu, arba atsakau kiniškai.
Paskaitos vakar buvo visą dieną, tokios paskaitiškos, su lektoriais, dėstančiais, kokių tūkstančius kinų kalbos vadovėlių jie išleidžia kiekvienais metais. Nejuokauju. Neprisimenu tiksliai statistikos, bet kinų kalbos mokomosios medžiagos poreikis pasaulyje skaičiuojamas tonomis. Labai juokinga. Klausimas tik, ar būtina leist tiek naujų, tiek skirtingų ir tiekos skirtingų leidyklų paruoštų.
Vakare perėjom prie vieno vadovėlio nagrinėjimo. Ten labiau ne vadovėlis, o, kaip jie vadina, „mokymo sistema“. Nes pagrindinė dalis yra visiškai elektronizuota, prieinama arba per internetą, arba per diskus/USB, arba dar gali mokykla savo intranete susiinstaliuot. Šiandien ryte šiek tiek pagyvėjo veiksmas, nes dirbom grupelėmis, ruošėme pagal tą vadovėlį pamokos planą. Įdomus procesas. Buvau grupėj su indoneziete, kine, dirbančia Vietname, ir kine, dirbančia, Amerikoje. Aš jau primokyta. Sėdžiu, bandau pakreipt linkme „užuot iškart skaitę tekstą, pagalvokime, koks mūsų mokymosi uždavinys“. Nesusišnekam. Stebiuosi savo sugebėjimu kiniškai kitiems grūsti savo nuomonę :D Prakišu iš dalies. Nors diskusijos eigoje vietnamietė vis šoka prie kompiuterio, sakydama „tai pirmiausia žodžių sąrašas, žodžių sąrašas“, bet amerikietė pritaria mano minčiai, kad pirmiausia reikia pakartoti ankstesnę medžiagą, reikalingą mūsų pamokoje. O paskui viskas apsiverčia: amerikietė ima parintis, kad nutolome nuo vadovėlio medžiagos, o vietnamietė pritariamai linksi į mano „mei guanxi, mei guanxi“ („nieko tokio“). Kaip grupė vis tik susifail‘inam. O vis tik, šitas huodong (activity) kažkaip išjudino grupę. Dabar pradėjome nagrinėti naują vadovėlį - ir nuo pirmos minutės netyla diskusijos, dalijimasis patirtimi. Įvairiai reaguoja šiaip. Štai viena kinė, dirbanti Amerikoje, staiga vidury paskaitos iškėlė klausimą, kodėl būtina iš studentų griežtai reikalauti laikytis hieroglifų brūkšnelių rašymo tvarkos. Prasidėjo arši diskusija per visą stalą ir per visą kambarį. Šalia manęs sėdinti kita kinė, dirbanti Korėjoje, bumbėjo, bumbėjo, paskui išgirdau, kad sako „taigi visiškai be ryšio šitie klausimai“. O man buvo taip įdomu klausytis :) Nes realiai dauguma šitų žmonių bent jau baigę kinų kalbos studijas, o kiti turbūt ir kinų kalbos dėstymo antrakalbiams studijas, tad tuos klausimus turbūt yra apmąstę ir išdiskutavę, o aš plaukioju truputį ne savo vandenyse.
Dar viena pedagoginė situacija. Vakar reikėjo prisistatyti. Kiniškai, žinoma. Kol visi po vieną prisistatinėjo , mano širdis pradėjo plakti greičiau. Tarsi nemokėčiau kiniškai pasakyti kelių paprastų sakinių apie save... Bet sudaryta stresinė situacija - paskaita, daug gimtakalbių, visi tavęs klauso. Tą jausmą reikia prisimint rugsėjui, kai klausiu naujokų pasisakyti klasėje.