Ne tik žurnalistai būna tūpi
Prieš keletą savaičių rašiau tokį tekstuką apie naujo verslo mastymo būtinumą (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F98279). Toji teksto dalis apie policininkų aktyvumą vaikant uogas ir grybus pardavinėjančias babytes dabar jau turi ir vizualią iliustraciją.
Vakar prie "IKI Minsko" maždaug 3 p. m. prisistato vienas, prekeivių prašo parodyti leidimus, o aš išsitraukiu savo mobiliausiąjį...
Pirmasis po to kukliau nusisuka, tačiau čia pat prisistato antrasis...
... kuriam aiškiai nepatinka mano įžūlus elgesys. Matyt, jo požiūriu, kiekvienas šūdžius, į kurį jis - uniformuotasai - pažvelgia į tiesiai akis, savąsias privalo tuojau pat kaltai nudelbti ir mėžtis šalin.
Kadangi aš nesimėžiu, jis sieksiniais žingsniais prieina prie manęs ir aiškina: "Ponas..." Ta prasme, jog prieš išsitraukdamas savo mobilųjį žaisliuką ir perjungdamas į kameros režimą privalau nuolankiai pasiteirauti "pareigas vykdančio" uniformuoto žmogaus leidimo. Aš gi jam dėstau, kad fotografuoti kaip Lietuvos pilietis (juk tik vakar dar buvau Baltarusijoje!) galiu kur noriu ir ką tik noriu. Tačiau tokio argumento akivaizdžiai per maža. Todėl kad jo širdžiai būtų ramiau, išsitraukiu tarnybos pažymėjimą ir labai oficialiai šaltu balsu paprašau jo prisistatyti, beigi man durnam nurodyti įstatymą, kuriame teigiama, jog privalau pasiprašyti leidimo prieš ką nors fotografuodamas. Gaunu trumpą atsakymą: "Viso gero!".
Tiek žinių. Lygiai prieš dvidešimt metų Prahoje, rugpjūčio 22-ąją fotografavau Vaclavo aikštėje kilusią spontanišką demonstraciją prieš tuometinės Čekoslovakijos komunistų režimą. Su guminėmis lazdomis, krauju, ašarinėmis dujomis, etc. Mano nosies smalsumas (nors jau ir tada profesionalus) tąsyk kainavo dvi, o gal net tris iš "muilinės" policininkų ištrauktas fotojuosteles (aišku, dabar visiems pasakoju, kad būtent jose buvo efektingiausi kadrai :), be to porą smūgių per kuprą guminėmis lazdomis.
Taigi Lietuvos policijos pažanga - akivaizdi. Na, kad ten truputį kai kurie jos atstovai nesidomi įstatymais, taigi įsivaizduoja, jog uniforma ir yra galutinis įstatymas, dar pusėtina bėda.
Be to rašyti ketinau ne apie tai. Iš šio pavyzdžio matyti, kad politinės valios šioje valstybėje - nemelžti iki paskutiniųjų pramisti savarankiškai siekiančio žmogaus - nesirado daugiau.
Vakar prie "IKI Minsko" maždaug 3 p. m. prisistato vienas, prekeivių prašo parodyti leidimus, o aš išsitraukiu savo mobiliausiąjį...
Pirmasis po to kukliau nusisuka, tačiau čia pat prisistato antrasis...
... kuriam aiškiai nepatinka mano įžūlus elgesys. Matyt, jo požiūriu, kiekvienas šūdžius, į kurį jis - uniformuotasai - pažvelgia į tiesiai akis, savąsias privalo tuojau pat kaltai nudelbti ir mėžtis šalin.
Kadangi aš nesimėžiu, jis sieksiniais žingsniais prieina prie manęs ir aiškina: "Ponas..." Ta prasme, jog prieš išsitraukdamas savo mobilųjį žaisliuką ir perjungdamas į kameros režimą privalau nuolankiai pasiteirauti "pareigas vykdančio" uniformuoto žmogaus leidimo. Aš gi jam dėstau, kad fotografuoti kaip Lietuvos pilietis (juk tik vakar dar buvau Baltarusijoje!) galiu kur noriu ir ką tik noriu. Tačiau tokio argumento akivaizdžiai per maža. Todėl kad jo širdžiai būtų ramiau, išsitraukiu tarnybos pažymėjimą ir labai oficialiai šaltu balsu paprašau jo prisistatyti, beigi man durnam nurodyti įstatymą, kuriame teigiama, jog privalau pasiprašyti leidimo prieš ką nors fotografuodamas. Gaunu trumpą atsakymą: "Viso gero!".
Tiek žinių. Lygiai prieš dvidešimt metų Prahoje, rugpjūčio 22-ąją fotografavau Vaclavo aikštėje kilusią spontanišką demonstraciją prieš tuometinės Čekoslovakijos komunistų režimą. Su guminėmis lazdomis, krauju, ašarinėmis dujomis, etc. Mano nosies smalsumas (nors jau ir tada profesionalus) tąsyk kainavo dvi, o gal net tris iš "muilinės" policininkų ištrauktas fotojuosteles (aišku, dabar visiems pasakoju, kad būtent jose buvo efektingiausi kadrai :), be to porą smūgių per kuprą guminėmis lazdomis.
Taigi Lietuvos policijos pažanga - akivaizdi. Na, kad ten truputį kai kurie jos atstovai nesidomi įstatymais, taigi įsivaizduoja, jog uniforma ir yra galutinis įstatymas, dar pusėtina bėda.
Be to rašyti ketinau ne apie tai. Iš šio pavyzdžio matyti, kad politinės valios šioje valstybėje - nemelžti iki paskutiniųjų pramisti savarankiškai siekiančio žmogaus - nesirado daugiau.