“Cygen, cygen, ain liuliu“, arba Laikrodis vietoje kompaso
Ši frazė yra iš vieno seno sovietinio filmo, berods, “Brilijantinės rankos“, kur su šituo “cygen-cygen“ taip laiko klausė, rodydamas pirštu į savo laikrodį, vienas iš veikėjų, demonstruodamas savo “geras“, matyt, vokiečių kalbos žinias. Tai, jo nuomone, turėjo reikšti kiek valandų, panašiai, kaip ir Casablanca veikėjams angliškai:
Mr. Leuchtag: Mareichtag and I are speaking nothing but English now.
Mrs. Leuchtag: So we should feel at home when we get to America.
Carl: Very nice idea, mm-hmm.
Mr. Leuchtag: Liebchen - sweetnessheart, what watch?
Mrs. Leuchtag: Ten watch.
Mr. Leuchtag: Such much?
Carl: Hm. You will get along beautiful in America, mm-hmm.
Tik, deja, kartais ir su gimtąja ne visiems lengvai sekasi...
Bet kalbą nuo laikrodžių ir nesusipratimų dėl jų pradėjau ne todėl, kad šiomis dienomis buvau priverstas pasikeisti savo “auksinį“ Lorus į seną, apibraižytu stiklu rusiškąjį Vostok (BOCTOK), atitarnavusį dviejose kariuomenėse ir dar trečioje svetimoje “jėgos“ (?) struktūroje.
Aš žmogus paprastas, kaip sakoma - “iš kaimo“. Ir netgi juokauju, kad net ne iš kaimo, o iš viso iš “vidurio miško“. O miške, kaip žinia, paklysti nepratus galima.
Deja, aš irgi ne išimtis, kad ir kiek juokinga būtų, nes vis tik šiaurės pagal medžių šakas ar apkerpėjimą neatrenku. Man sunku nuspręsti, kuri pusė labiau apsamanojusi, kurioje čia pusėje medžio vainikas yra labiau tankesnis, ir kas tas “labiau“. Tai gerai, kad negrybauju - o gal kaip tik, kad negrybauju, kitąkart galiu miške ne į tą pusę ir “nugrybauti“.
Todėl išmokau naudotis... laikrodžiu!
Ir tam reikia, tiesa, dar ir saulės. Bet ne tam, kad pasidaryti saulės laikrodį, o kad laikrodį ir saulę paversti puikiausiu kompasu, nustatant šalių kryptis. O mano patarimai kitąkart, žiū, gal kam ir mariose pravers, kur medžių ir samanų juolab nerasta?...
* * *
Žinant, kad saulė zenite (aukščiausiame taške, ne Putino futbolo komandoje) būna vidurdienį, o teka iš rytų bei leidžiasi vakaruose (nesijuokite, ne visi tą žino, kaip kad antai buvęs ambasadorius ir užsienio reikalų ministeris Ausyla, kuris paryčiui, pririjęs kotletų su Šaru bare, bet blaivus ir tyras kaip krikštolas, ėjo niekam netrukdydamas ant Palangos tilto saulės tekėjimo pasitikti - kaip pats aiškino, po visko pakliuvęs į traumatologinį), o šį kelią dangaus skliautu saulė daro pietų kryptimi, tad išvada paprasta: kuomet valandinė rodo 12, tuomet ir saulė pietuose, ir skaičius 12 laikrodžio ciferblate yra nukreipti į pietus.
Rasti dieną pietus yra smagiau, nei naktį šiaurę pagal Šiaurinę žvaigždę - jei ne sočiau, tai kažkaip mintyse bent jau šilčiau...
Tuomet, logiškai mąstant, vakaruose ji leisis, jei iš dabartinės pozicijos žiūrėti, prie skaičiaus 3. Tačiau saulė nesileidžia 15:00, ir taip gaunasi, kad iš tikro ciferblatas yra maždaug triskart “ilgesnis“ už saulės kelią popiečiu dangaus dangumi. Todėl parasčiausiai imame tarpą tarp 12 ir valandinės rodyklės, kurios galas rodo į saulę einamuoju momentu. Tas viduriukas ir bus maždaug jūsų ieškoma pietų-šiaurės kryptis.
Kuomet laikas buvo Maskvos, tai reikėjo imti 1, o ne 12, o prie Briuselio arba “Andrikienės laiko“ - prie 11. Ką dabar atšaukė, tik pamiršo darbo laiką įstaigose grąžinti į 9-tą ryto, dėl ko tie, kurių genuose yra vidinis biolaikrodis ir poreikis su gaidžiais keltis bei su vištomis gultis, dabar tik džiūgauja, o va visokie miesčionys ir tinginiai “pelėdos“ beigi “apuokai“ nenumaldomai linksta į depresiją dėl nuolatinio neišsimiegojimo, kuomet yra verčiami anksti keltis...
Bet čia daina ne apie juos ir jų sunkią dalią. Čia apie tai, kad be kompaso, bet su laikrodžiu rastumėte, kurioje pusėje šiaurė (o tiksliau - pietai), ir visos kitos atitinkamai pasaulio kryptys. O kai žinomos kryptys, tai, net ir nelabai žinant, kur esi, lengviau nuspręsti, kuria linkme ir į kurią pusę traukti iki pažįstamų ar reikiamų vietų. Bent jau vienas esminis navigacijoje klausimas iš dviejų, kur esu ir kur traukti, atsakytas.
Tad kitąkart nenustebkite, kai paklausę kelio, pamatysite žmogų, prieš atsakymą žvilgterėjusį į laikrodį...
Na, o kieno laikrodis ne “rodyklinis“, tiems belieka arba įjungti vaizduotę, arba nusipaišyti mintimis ciferblatą ant riešo. Nes - argi čia laikrodis?...
Mat kaip sakė povandenininkas vyr.leitenantas Piotras Orlovas iš 72 metrai (nuo 2:30):
- Išmesk [savo elektroninį] baklanams (žarg. žuvėdroms).
- Kodėl?
- Į žygį išeisi, baterija nudus. Ką darysi? Nuo akumuliatorių pakrausi? Va laikrodis - tai laikrodis!
- Uch-tu...
- Vokiškas. Trofėjinis. Senelis iš vieno vokiečių karininko... konfiskavo.
Sėkmės nepaklysti naviguojant!
Mr. Leuchtag: Mareichtag and I are speaking nothing but English now.
Mrs. Leuchtag: So we should feel at home when we get to America.
Carl: Very nice idea, mm-hmm.
Mr. Leuchtag: Liebchen - sweetnessheart, what watch?
Mrs. Leuchtag: Ten watch.
Mr. Leuchtag: Such much?
Carl: Hm. You will get along beautiful in America, mm-hmm.
Tik, deja, kartais ir su gimtąja ne visiems lengvai sekasi...
Bet kalbą nuo laikrodžių ir nesusipratimų dėl jų pradėjau ne todėl, kad šiomis dienomis buvau priverstas pasikeisti savo “auksinį“ Lorus į seną, apibraižytu stiklu rusiškąjį Vostok (BOCTOK), atitarnavusį dviejose kariuomenėse ir dar trečioje svetimoje “jėgos“ (?) struktūroje.
Aš žmogus paprastas, kaip sakoma - “iš kaimo“. Ir netgi juokauju, kad net ne iš kaimo, o iš viso iš “vidurio miško“. O miške, kaip žinia, paklysti nepratus galima.
Deja, aš irgi ne išimtis, kad ir kiek juokinga būtų, nes vis tik šiaurės pagal medžių šakas ar apkerpėjimą neatrenku. Man sunku nuspręsti, kuri pusė labiau apsamanojusi, kurioje čia pusėje medžio vainikas yra labiau tankesnis, ir kas tas “labiau“. Tai gerai, kad negrybauju - o gal kaip tik, kad negrybauju, kitąkart galiu miške ne į tą pusę ir “nugrybauti“.
Todėl išmokau naudotis... laikrodžiu!
Ir tam reikia, tiesa, dar ir saulės. Bet ne tam, kad pasidaryti saulės laikrodį, o kad laikrodį ir saulę paversti puikiausiu kompasu, nustatant šalių kryptis. O mano patarimai kitąkart, žiū, gal kam ir mariose pravers, kur medžių ir samanų juolab nerasta?...
* * *
Žinant, kad saulė zenite (aukščiausiame taške, ne Putino futbolo komandoje) būna vidurdienį, o teka iš rytų bei leidžiasi vakaruose (nesijuokite, ne visi tą žino, kaip kad antai buvęs ambasadorius ir užsienio reikalų ministeris Ausyla, kuris paryčiui, pririjęs kotletų su Šaru bare, bet blaivus ir tyras kaip krikštolas, ėjo niekam netrukdydamas ant Palangos tilto saulės tekėjimo pasitikti - kaip pats aiškino, po visko pakliuvęs į traumatologinį), o šį kelią dangaus skliautu saulė daro pietų kryptimi, tad išvada paprasta: kuomet valandinė rodo 12, tuomet ir saulė pietuose, ir skaičius 12 laikrodžio ciferblate yra nukreipti į pietus.
Rasti dieną pietus yra smagiau, nei naktį šiaurę pagal Šiaurinę žvaigždę - jei ne sočiau, tai kažkaip mintyse bent jau šilčiau...
Tuomet, logiškai mąstant, vakaruose ji leisis, jei iš dabartinės pozicijos žiūrėti, prie skaičiaus 3. Tačiau saulė nesileidžia 15:00, ir taip gaunasi, kad iš tikro ciferblatas yra maždaug triskart “ilgesnis“ už saulės kelią popiečiu dangaus dangumi. Todėl parasčiausiai imame tarpą tarp 12 ir valandinės rodyklės, kurios galas rodo į saulę einamuoju momentu. Tas viduriukas ir bus maždaug jūsų ieškoma pietų-šiaurės kryptis.
Kuomet laikas buvo Maskvos, tai reikėjo imti 1, o ne 12, o prie Briuselio arba “Andrikienės laiko“ - prie 11. Ką dabar atšaukė, tik pamiršo darbo laiką įstaigose grąžinti į 9-tą ryto, dėl ko tie, kurių genuose yra vidinis biolaikrodis ir poreikis su gaidžiais keltis bei su vištomis gultis, dabar tik džiūgauja, o va visokie miesčionys ir tinginiai “pelėdos“ beigi “apuokai“ nenumaldomai linksta į depresiją dėl nuolatinio neišsimiegojimo, kuomet yra verčiami anksti keltis...
Bet čia daina ne apie juos ir jų sunkią dalią. Čia apie tai, kad be kompaso, bet su laikrodžiu rastumėte, kurioje pusėje šiaurė (o tiksliau - pietai), ir visos kitos atitinkamai pasaulio kryptys. O kai žinomos kryptys, tai, net ir nelabai žinant, kur esi, lengviau nuspręsti, kuria linkme ir į kurią pusę traukti iki pažįstamų ar reikiamų vietų. Bent jau vienas esminis navigacijoje klausimas iš dviejų, kur esu ir kur traukti, atsakytas.
Tad kitąkart nenustebkite, kai paklausę kelio, pamatysite žmogų, prieš atsakymą žvilgterėjusį į laikrodį...
Na, o kieno laikrodis ne “rodyklinis“, tiems belieka arba įjungti vaizduotę, arba nusipaišyti mintimis ciferblatą ant riešo. Nes - argi čia laikrodis?...
Mat kaip sakė povandenininkas vyr.leitenantas Piotras Orlovas iš 72 metrai (nuo 2:30):
- Išmesk [savo elektroninį] baklanams (žarg. žuvėdroms).
- Kodėl?
- Į žygį išeisi, baterija nudus. Ką darysi? Nuo akumuliatorių pakrausi? Va laikrodis - tai laikrodis!
- Uch-tu...
- Vokiškas. Trofėjinis. Senelis iš vieno vokiečių karininko... konfiskavo.
Sėkmės nepaklysti naviguojant!