Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba I go to Haifa (I-11)
(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos - Nauticalis
Kaip gerai, kad viskas gerai
Dar po kurio laiko Arono moskvičius stovėjo šios bazės teritorijoje greta apgriuvusio skydinio barako, ant kurio durų buvo užrašyta “Direktorius“. Nedideliame kabinetuke Vasia perdavinėjo direktoriui popierių su antspaudais:
- Va banko garantija penkiems tūkstančiams rublių pervedimui į jūsų sąskaitą. Viskas įforminta oficialiai...
- Ir teisingai! - jausmingai pasakė rubuilis bazės direktorius. - Tik oficialiai! Sergėk dieve!... O aš jums irgi visiškai oficialiai aktuką... Prašau dėmesio!
Direktorius parodė Vasilijui ir Aronui didelį lapą, irgi su herbu ir antspaudais:
- Skaitom... Kad po to jokių neaiškumų! Įstatymas yra įstatymas! “Šiuo aktu pažymima, kad eL šimtas klasės jachta “Opryčnikas“, inventoriaus numeris toks ir toks... priduota eksploatacijai vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais metais, korpusas medinis, skirta nurašymui, parduodama pagal likutinę vertę už penkis tūkstančius rublių su visa laivo įranga...“
- O tai kur ta įranga, ką? - nedraugiškai paklausė Aronas.
Direktorius priekaištingai pažiūrėjo į Aroną:
- Čia tokia formuluotė... Priklauso rašyti “su visa laivo įranga“, tai mes ir rašome - “su visa laivo įranga“ pagal aprašą bendram piliečių Rabinovičiaus, Vasilijaus Petrovičiaus...
Direktorius paspaudė Vasiai ranką:
-... ir Ivanovo, Arono Moisėjevičiaus...
Direktorius paspaudė Aronui ranką:
-...naudojimui pagal Leningrado apskrities profsąjungų tarybos prezidiumo nutarimą numeris toks ir toks tokios ir tokios datos... Viršuje apvalus antspaudas... Matote? Apačioje antspaudas: “Valstybinė mažųjų laivų inspekcija“... Suma padengta, borto numeris toks ir toks, parašas, data.“ Pasirašykite, kad priėmėte!
Vasia ir Aronas pasirašė. Direktorius padėjo ranką ant visų trijų egzempliorių ir su laukiančia šypsenėle veide pažiūrėjo į Aroną ir Vasią. Stojo nejauki tyla.
- Aronai Moisėjevičiau... - tyliai pratarė Vasia.
- Ko? - paklausė Aronas.
- Ko, ko!...
- A-a-a... - Aronas pagaliau suprato ir ištraukė iš švarko dešimt šimtrublių. Perskaičiavo ir pastūmė jas direktoriui. Direktorius tučtuojau labai mikliai susišlavė tūkstantį rublių ir ištiesė Vasiai ir Aronui vieną akto egzempliorių:
- Valdykite! Vėžinkitės! Keliaukite! Labai dėl jūsų džiaugiuosi!
- O dėl savęs? - paklausė Aronas.
- Ir dėl savęs aš labai džiaugiuosi! - meiliai ir geraširdiškai atsakė direktorius. - Aš, Aronai Moisėjevičiau, visada labai džiaugiuosi, kada galiu nors kiek padėti Tėvynei, žmonėms... Va toks aš žmogus.
* * *
Baltąją naktį miegančio ir ištuštėjusio Leningrado gatvėmis, aplenkianti išskirtus ir pakeltus į dangų tiltus, judėjo keista vilkstinė. Priekyje važiavo milicijos motociklas su įjungtais švyturėliais. Už jo - KRAZ vilkikas su ilga priekaba, ant kurios kilblokuose buvo įstatyti “Opryčniko“ likučiai... Už priekabos važiavo keturiasdešimties tonų mobilus kranas. Už krano neskubėdamas purpseno Arono moskvičius. Visą vilkstinę užbaigė antras motociklas su švyturėliais...
Moskvičiuje Aronas pasakojo Marksenui Ivanovičiui:
-...o VAI pulkininkas sako: “Kas jums leis jūsų sušiktą jachtą per visą miestą transportuoti?! Čia - šaukia - reikia ypatingą judėjimo maršrutą sudėlioti! Ypatingų pervežimo priemonių ieškoti! Tegul vykdomasis komitetas paskirs specialią komisiją, ir, jei bus jų sprendimas, gal ir mes leisime... o gal ir ne. Norite - skųskitės. Dabar, sako, visi tik ir skundžiasi. Prisižaidėm - sako - kišau-rišau, perestroikas!“
Lėtai judėjo vilkstinė. Keistu siluetu sena jachta išsiskyrė baltai žydrame naktinio Leningrado dangaus fone... KRAZo vairuotojas kalbėjo sėdinčiam jo kabinoje Vasilijui:
- Tu pas liaudį ateik, pas paprastus žmones! Sakyk: “Vitiokai, padėk. Vitiokai, reikia!“ Mes žvėrys, ar ką?! Nejaugi ir nepadėsim. Tu mane pagerbei, ir aš pagerbsiu. Jie galvoja, aš už vieną algą sėdėsiu!.. Aha, išsižiokite plačiau! Čia aš viską kontroliuoju - ir kraną, ir tuos makakas ant šmirgelių.
Jis parodė į milicininkų motociklus:
- Jau trejus metus su manimi dirba. Visiems norisi geriau gyventi, Petrovičiau. Visiems!
Milicininkai motociklininkai važiuodami kalbėjosi tarpusavyje racija:
- O šitas, drūtas - žydas, panašu, visai neblogas vyrukas...
- O tai aš tau dar kada taip sakiau, kad ir tarp žydų yra visai padorių vaikinų. Pamenu, mūsų kaime su manimi vienoje klasėje mokinosi žydukas Saška...
- Žydukas - kaime? - nustebo antrasis milicininkas.
- O jis pas mus su tėvais ištremtas buvo.
- Už ką?
- O šunes jį žino... Už politiką, rodos. Tai jau kad ir kiek mes tą Sašką visaip pravardžiuodavome, kuldavome, o jis netgi neįsižeisdavo. Tik paverks - ir viskas. Aritmetiką visuomet duodavo nusirašyti...
Judančio automobilinio krano kabinoje veikė tranzistorinis imtuvas:
- Kalba “Svobodos“ radijas! - transliavo imtuvas pagyvenusiam automobilinio krano vairuotojui. - Kitimo procesai Tarybų Sąjungoje tiesiog neįtikėtini! Šiandien, pirmąkart mūsų nesklandžių tarpusavio santykių istorijoje, mes norime pasiūlyti radijo klausytojams mūsų interviu su Tarybų Sąjungos Prezidentu. Laidą veda Levas Roitmanas. “Gerbiamas pone Prezidente...“
- Va, blemba, vaikinai pavaro!... - pasakė krano vairuotojas.
* * *
Paryčiais “Opryčnikas“ jau stovėjo ant kilblokų jachtklubo užkampyje. KRAZas ir automobilinis kranas su motociklininkais išvažiavo, ir pavargę bei sudirgę Marksenas Ivanovičius, Aronas ir Vasilijus sėdėjo moskvičiuje atlapotomis durelėmis. Aronas ištraukė du dešimtrublių banknotus ir pasakė:
- Viskas. Atvykome.
- Tai yra, ką reiškia “atvykome“?.. - nuslopusiu balsu paklausė Vasia.
- Penki “gabalai“ šita griuvena, “gabalas“ direktoriui. Trys šimtai - už priekabą, du šimtai - kranas. Šimtinė - milicijai. Ir - atia! “Babkės“ baigėsi.
- Siaubas!... - sudejavo Vasia.
Marksenas Ivanovičius pasikasė pakaušį:
- Šiaip jau, man poryt pensiją mokės...
- Viešpatie!... - užrėkė Vasia. - Reikalinga dar mums ta jūsų pensija!.. Mes ką - berankiai, ar ką? Kiek paims restauratoriai?
Marksenas Ivanovičius pažiūrėjo į jachtą ir pasakė:
- Su mūsų medžiagomis? Manau, tūkstančių dvidešimt. daugiau
(c) vertimas iš rusų kalbos - Nauticalis
Kaip gerai, kad viskas gerai
Dar po kurio laiko Arono moskvičius stovėjo šios bazės teritorijoje greta apgriuvusio skydinio barako, ant kurio durų buvo užrašyta “Direktorius“. Nedideliame kabinetuke Vasia perdavinėjo direktoriui popierių su antspaudais:
- Va banko garantija penkiems tūkstančiams rublių pervedimui į jūsų sąskaitą. Viskas įforminta oficialiai...
- Ir teisingai! - jausmingai pasakė rubuilis bazės direktorius. - Tik oficialiai! Sergėk dieve!... O aš jums irgi visiškai oficialiai aktuką... Prašau dėmesio!
Direktorius parodė Vasilijui ir Aronui didelį lapą, irgi su herbu ir antspaudais:
- Skaitom... Kad po to jokių neaiškumų! Įstatymas yra įstatymas! “Šiuo aktu pažymima, kad eL šimtas klasės jachta “Opryčnikas“, inventoriaus numeris toks ir toks... priduota eksploatacijai vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais metais, korpusas medinis, skirta nurašymui, parduodama pagal likutinę vertę už penkis tūkstančius rublių su visa laivo įranga...“
- O tai kur ta įranga, ką? - nedraugiškai paklausė Aronas.
Direktorius priekaištingai pažiūrėjo į Aroną:
- Čia tokia formuluotė... Priklauso rašyti “su visa laivo įranga“, tai mes ir rašome - “su visa laivo įranga“ pagal aprašą bendram piliečių Rabinovičiaus, Vasilijaus Petrovičiaus...
Direktorius paspaudė Vasiai ranką:
-... ir Ivanovo, Arono Moisėjevičiaus...
Direktorius paspaudė Aronui ranką:
-...naudojimui pagal Leningrado apskrities profsąjungų tarybos prezidiumo nutarimą numeris toks ir toks tokios ir tokios datos... Viršuje apvalus antspaudas... Matote? Apačioje antspaudas: “Valstybinė mažųjų laivų inspekcija“... Suma padengta, borto numeris toks ir toks, parašas, data.“ Pasirašykite, kad priėmėte!
Vasia ir Aronas pasirašė. Direktorius padėjo ranką ant visų trijų egzempliorių ir su laukiančia šypsenėle veide pažiūrėjo į Aroną ir Vasią. Stojo nejauki tyla.
- Aronai Moisėjevičiau... - tyliai pratarė Vasia.
- Ko? - paklausė Aronas.
- Ko, ko!...
- A-a-a... - Aronas pagaliau suprato ir ištraukė iš švarko dešimt šimtrublių. Perskaičiavo ir pastūmė jas direktoriui. Direktorius tučtuojau labai mikliai susišlavė tūkstantį rublių ir ištiesė Vasiai ir Aronui vieną akto egzempliorių:
- Valdykite! Vėžinkitės! Keliaukite! Labai dėl jūsų džiaugiuosi!
- O dėl savęs? - paklausė Aronas.
- Ir dėl savęs aš labai džiaugiuosi! - meiliai ir geraširdiškai atsakė direktorius. - Aš, Aronai Moisėjevičiau, visada labai džiaugiuosi, kada galiu nors kiek padėti Tėvynei, žmonėms... Va toks aš žmogus.
* * *
Baltąją naktį miegančio ir ištuštėjusio Leningrado gatvėmis, aplenkianti išskirtus ir pakeltus į dangų tiltus, judėjo keista vilkstinė. Priekyje važiavo milicijos motociklas su įjungtais švyturėliais. Už jo - KRAZ vilkikas su ilga priekaba, ant kurios kilblokuose buvo įstatyti “Opryčniko“ likučiai... Už priekabos važiavo keturiasdešimties tonų mobilus kranas. Už krano neskubėdamas purpseno Arono moskvičius. Visą vilkstinę užbaigė antras motociklas su švyturėliais...
Moskvičiuje Aronas pasakojo Marksenui Ivanovičiui:
-...o VAI pulkininkas sako: “Kas jums leis jūsų sušiktą jachtą per visą miestą transportuoti?! Čia - šaukia - reikia ypatingą judėjimo maršrutą sudėlioti! Ypatingų pervežimo priemonių ieškoti! Tegul vykdomasis komitetas paskirs specialią komisiją, ir, jei bus jų sprendimas, gal ir mes leisime... o gal ir ne. Norite - skųskitės. Dabar, sako, visi tik ir skundžiasi. Prisižaidėm - sako - kišau-rišau, perestroikas!“
Lėtai judėjo vilkstinė. Keistu siluetu sena jachta išsiskyrė baltai žydrame naktinio Leningrado dangaus fone... KRAZo vairuotojas kalbėjo sėdinčiam jo kabinoje Vasilijui:
- Tu pas liaudį ateik, pas paprastus žmones! Sakyk: “Vitiokai, padėk. Vitiokai, reikia!“ Mes žvėrys, ar ką?! Nejaugi ir nepadėsim. Tu mane pagerbei, ir aš pagerbsiu. Jie galvoja, aš už vieną algą sėdėsiu!.. Aha, išsižiokite plačiau! Čia aš viską kontroliuoju - ir kraną, ir tuos makakas ant šmirgelių.
Jis parodė į milicininkų motociklus:
- Jau trejus metus su manimi dirba. Visiems norisi geriau gyventi, Petrovičiau. Visiems!
Milicininkai motociklininkai važiuodami kalbėjosi tarpusavyje racija:
- O šitas, drūtas - žydas, panašu, visai neblogas vyrukas...
- O tai aš tau dar kada taip sakiau, kad ir tarp žydų yra visai padorių vaikinų. Pamenu, mūsų kaime su manimi vienoje klasėje mokinosi žydukas Saška...
- Žydukas - kaime? - nustebo antrasis milicininkas.
- O jis pas mus su tėvais ištremtas buvo.
- Už ką?
- O šunes jį žino... Už politiką, rodos. Tai jau kad ir kiek mes tą Sašką visaip pravardžiuodavome, kuldavome, o jis netgi neįsižeisdavo. Tik paverks - ir viskas. Aritmetiką visuomet duodavo nusirašyti...
Judančio automobilinio krano kabinoje veikė tranzistorinis imtuvas:
- Kalba “Svobodos“ radijas! - transliavo imtuvas pagyvenusiam automobilinio krano vairuotojui. - Kitimo procesai Tarybų Sąjungoje tiesiog neįtikėtini! Šiandien, pirmąkart mūsų nesklandžių tarpusavio santykių istorijoje, mes norime pasiūlyti radijo klausytojams mūsų interviu su Tarybų Sąjungos Prezidentu. Laidą veda Levas Roitmanas. “Gerbiamas pone Prezidente...“
- Va, blemba, vaikinai pavaro!... - pasakė krano vairuotojas.
* * *
Paryčiais “Opryčnikas“ jau stovėjo ant kilblokų jachtklubo užkampyje. KRAZas ir automobilinis kranas su motociklininkais išvažiavo, ir pavargę bei sudirgę Marksenas Ivanovičius, Aronas ir Vasilijus sėdėjo moskvičiuje atlapotomis durelėmis. Aronas ištraukė du dešimtrublių banknotus ir pasakė:
- Viskas. Atvykome.
- Tai yra, ką reiškia “atvykome“?.. - nuslopusiu balsu paklausė Vasia.
- Penki “gabalai“ šita griuvena, “gabalas“ direktoriui. Trys šimtai - už priekabą, du šimtai - kranas. Šimtinė - milicijai. Ir - atia! “Babkės“ baigėsi.
- Siaubas!... - sudejavo Vasia.
Marksenas Ivanovičius pasikasė pakaušį:
- Šiaip jau, man poryt pensiją mokės...
- Viešpatie!... - užrėkė Vasia. - Reikalinga dar mums ta jūsų pensija!.. Mes ką - berankiai, ar ką? Kiek paims restauratoriai?
Marksenas Ivanovičius pažiūrėjo į jachtą ir pasakė:
- Su mūsų medžiagomis? Manau, tūkstančių dvidešimt. daugiau