Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba I go to Haifa (I-10)
(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip randamas draugas
Prie uždarytų padangų remonto dirbtuvių stovėjo keletas lengvųjų automobilių, o jų savininkai tyliai ir nusivylusiai skaitė skelbimą ant durų: “Dirbtuvės uždarytos dėl techninių priežasčių“...
Vasia Rabinovičius ir Aronas Ivanovas lėtai važiavo savo moskvičiumi palei nesibaigiančią metalinę tvorą, už kurios matėsi dešimtys jachtų ir burvalčių...
- Tu žinai, aš dar nesu matęs tikros jūros, - tyliai pasakė Aronas.
- Aš irgi, - prisipažino Vasia.
- Pamenu, Rivka buvo maža, ir aš nusivežiau ją pasiplaukioti Nevoje upiniu tramvajumi. Tai jai, mazgei, nieko! O aš vėmiau visą kelią...
- Klavka, kalė, jau ketvirtoje klasėje turėjo antrą plaukimo atskyrį, o aš iki šiol isteriškai bijau vandens... - Vasia pasmerktai mostelėjo ranka ir išsikeikė: - Tai kur tas jų įėjimas, velniai juos griebtų?!
Ir kaip tik už kampo pasirodė ir įėjimas. Aronas sustabdė. Prie įėjimo ant laiptelių sėdėjo liesutis, nesiskutęs, maždaug šešiasdešimt penkerių metų vyrukas ir mikliai mezgė virbalais. Jis balsiai skaičiavo akis, retkarčiais pasitikslindamas žurnale “Darbininkė“, gulėjusiame ant taburetės. Ant jo galvos buvo sena kapitoniška uniforminė kepurė, po vatinuku šmėkščiojo dryžuota jūrinukė, o daugkart lopyti džinsai - sugrūsti į apsiūtus veltinius. Ant nosies - prabangūs itin madingi akiniai auksiniais rėmeliais.
- Trisdešimt penkios, trisdešimt šešios, trisdešimt septynios... - senis baigė megzti eilę ir pakėlė žvilgsnį į Vasią ir Aroną:
- Sveiki, vyručiai. Kuo nudžiuginsite?
- Norėjome čia kai ką susižinoti... - pramykė Aronas.
- Jachtutę nusipirkti, ar ką?
- Kažką panašaus, - nustebo Vasilijus.
- Kooperatyvas? Bendra įmonė?
- Kodėl būtent kooperatyvas? - nesuprato Aronas.
- O kas dabar tiek pinigų gali turėti? Jachtutės gi - tai kandžiojasi, - nusijuokė senukas.
- Ne, - pasakė Vasia. - Mes patys sau...
- Reiškiasi, išvykstantys, - užtikrintai pasakė senis. - Taip sakant, naujos ir pačios stipriausios emigracijos bangos atstovai!
Aronas su Vasia neramiai susižvalgė. Senis pradėjo juoktis.
- Mums gal su kuo nors iš valdžios pakalbėti. Galima užeiti? - paklausė Vasia.
- Aišku, kad galima! - šūktelėjo senis ir pradėjo megzti kitą eilę. - Nieko slapto čia neturime! Tiesa, ir valdžios nėra. Kaip jie sako, visi “išvykoje“ į sporto komitetą. Gal aš galėčiau kuo nors jums padėti?
Aronas susierzinęs nusigręžė. Vasia mandagiai paklausė:
- O jūs, atsiprašau, kuo būsite?
- O aš, atsiprašau, būsiu pačiu svarbiausiu žmogumi visoje Rusijos imperijoje, berniukai! Aš - sargas. Ir kol Rusija - tvorų, draudimų ir leidimų išrašymų tėvynė, nesupaprastins savo šitos baisios kontrolės ir praleidimo punktų, pensininkų iš sukarintos apsaugos postų įėjimuose sistemos ir nepanaikins registracijos pagal gyvenamąją vietą, aš, sargas, esu ir būsiu pačia galingiausia ypata “nuo Maskvos iki pačių pakraščių, nuo Pietų kalnų iki Šiaurės jūrų...“ Štai taip, berniukai!
- O prezidentas jau ne domėn? - ironiškai paklausė Aronas.
- Be abejo! - užtikrintu tonu pareiškė sargas. - Mūsų šalyje prezidentas - tai kaip balnas ant karvės! Dirbtinis darinys, pagimdytas šeimininko su rimbu nenumaldomo ilgesio. O mes, sargai, esame darinys natūralus, organiškas, šaknimis siekiantis Rusijos valstybingumo ištakas! Mes ir pagal kilmę senesni, ir sprendimus priimame kur kas savarankiškiau, nei kad jūsų prezidentas!...
- Aronai! Mums, atrodo, čia žiauriai pasisekė... - ir Vasia pirmas ištiesė ranką sargui: - Rabinovičius, Vasilijus. O čia mano draugas Aronas Ivanovas.
- Muravičius, Marksenas Ivanovičius, - prisistatė sargas.
* * *
Praėjus dienai jie tryse stovėjo paliktos likimo valiai karinės-sportinės bazės teritorijoje, kur viskas buvo taip apleista, lyg čia jau kokį šimtmetį nebuvo įžengęs žmogus. Priešais apstulbusių Arono ir Vasios akis kyšojo pusiau išlindęs iš žemės kažkoks didelis perpuvęs medinis laivas, per kurį kiaurai augo dulkėtos žolės ir skurdus krūmokšnis.
- Jachta kažkada buvo puikiausia! - kalbėjo Marksenas Ivanovičius. - Pavadinimas “Opryčnikas“, ilgis - septyniolika metrų, plotis - trys ir viena dešimtoji, grimzlė - metras devyniasdešimt, vandens talpa - dvylika tonų. Pastatyta trisdešimt septintaisiais. Aš joje dar iki karo junga plaukiojau. Po demobilizacijos, penkiasdešimt šeštaisiais - kapitonu, į Bremerhafeną, į Glazgą... Ji visą pasaulį apiplaukusi. Pamenu, Amsterdame...
- Palauk, Marksenai Ivanovičiau, - pertraukė jį Aronas, - bet juk čia jau ne jachta... Čia jau malkos!
- Malkos. Bet, visų pirma, šitos malkos yra natūralaus raudonmedžio, o antra, tai malkos, kol jų nesiims restauratoriai, - tvirtai pratarė Muravičius. - Jums dabar svarbiausia pabandyti įsigyti šitą daiktą. toliau
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip randamas draugas
Prie uždarytų padangų remonto dirbtuvių stovėjo keletas lengvųjų automobilių, o jų savininkai tyliai ir nusivylusiai skaitė skelbimą ant durų: “Dirbtuvės uždarytos dėl techninių priežasčių“...
Vasia Rabinovičius ir Aronas Ivanovas lėtai važiavo savo moskvičiumi palei nesibaigiančią metalinę tvorą, už kurios matėsi dešimtys jachtų ir burvalčių...
- Tu žinai, aš dar nesu matęs tikros jūros, - tyliai pasakė Aronas.
- Aš irgi, - prisipažino Vasia.
- Pamenu, Rivka buvo maža, ir aš nusivežiau ją pasiplaukioti Nevoje upiniu tramvajumi. Tai jai, mazgei, nieko! O aš vėmiau visą kelią...
- Klavka, kalė, jau ketvirtoje klasėje turėjo antrą plaukimo atskyrį, o aš iki šiol isteriškai bijau vandens... - Vasia pasmerktai mostelėjo ranka ir išsikeikė: - Tai kur tas jų įėjimas, velniai juos griebtų?!
Ir kaip tik už kampo pasirodė ir įėjimas. Aronas sustabdė. Prie įėjimo ant laiptelių sėdėjo liesutis, nesiskutęs, maždaug šešiasdešimt penkerių metų vyrukas ir mikliai mezgė virbalais. Jis balsiai skaičiavo akis, retkarčiais pasitikslindamas žurnale “Darbininkė“, gulėjusiame ant taburetės. Ant jo galvos buvo sena kapitoniška uniforminė kepurė, po vatinuku šmėkščiojo dryžuota jūrinukė, o daugkart lopyti džinsai - sugrūsti į apsiūtus veltinius. Ant nosies - prabangūs itin madingi akiniai auksiniais rėmeliais.
- Trisdešimt penkios, trisdešimt šešios, trisdešimt septynios... - senis baigė megzti eilę ir pakėlė žvilgsnį į Vasią ir Aroną:
- Sveiki, vyručiai. Kuo nudžiuginsite?
- Norėjome čia kai ką susižinoti... - pramykė Aronas.
- Jachtutę nusipirkti, ar ką?
- Kažką panašaus, - nustebo Vasilijus.
- Kooperatyvas? Bendra įmonė?
- Kodėl būtent kooperatyvas? - nesuprato Aronas.
- O kas dabar tiek pinigų gali turėti? Jachtutės gi - tai kandžiojasi, - nusijuokė senukas.
- Ne, - pasakė Vasia. - Mes patys sau...
- Reiškiasi, išvykstantys, - užtikrintai pasakė senis. - Taip sakant, naujos ir pačios stipriausios emigracijos bangos atstovai!
Aronas su Vasia neramiai susižvalgė. Senis pradėjo juoktis.
- Mums gal su kuo nors iš valdžios pakalbėti. Galima užeiti? - paklausė Vasia.
- Aišku, kad galima! - šūktelėjo senis ir pradėjo megzti kitą eilę. - Nieko slapto čia neturime! Tiesa, ir valdžios nėra. Kaip jie sako, visi “išvykoje“ į sporto komitetą. Gal aš galėčiau kuo nors jums padėti?
Aronas susierzinęs nusigręžė. Vasia mandagiai paklausė:
- O jūs, atsiprašau, kuo būsite?
- O aš, atsiprašau, būsiu pačiu svarbiausiu žmogumi visoje Rusijos imperijoje, berniukai! Aš - sargas. Ir kol Rusija - tvorų, draudimų ir leidimų išrašymų tėvynė, nesupaprastins savo šitos baisios kontrolės ir praleidimo punktų, pensininkų iš sukarintos apsaugos postų įėjimuose sistemos ir nepanaikins registracijos pagal gyvenamąją vietą, aš, sargas, esu ir būsiu pačia galingiausia ypata “nuo Maskvos iki pačių pakraščių, nuo Pietų kalnų iki Šiaurės jūrų...“ Štai taip, berniukai!
- O prezidentas jau ne domėn? - ironiškai paklausė Aronas.
- Be abejo! - užtikrintu tonu pareiškė sargas. - Mūsų šalyje prezidentas - tai kaip balnas ant karvės! Dirbtinis darinys, pagimdytas šeimininko su rimbu nenumaldomo ilgesio. O mes, sargai, esame darinys natūralus, organiškas, šaknimis siekiantis Rusijos valstybingumo ištakas! Mes ir pagal kilmę senesni, ir sprendimus priimame kur kas savarankiškiau, nei kad jūsų prezidentas!...
- Aronai! Mums, atrodo, čia žiauriai pasisekė... - ir Vasia pirmas ištiesė ranką sargui: - Rabinovičius, Vasilijus. O čia mano draugas Aronas Ivanovas.
- Muravičius, Marksenas Ivanovičius, - prisistatė sargas.
* * *
Praėjus dienai jie tryse stovėjo paliktos likimo valiai karinės-sportinės bazės teritorijoje, kur viskas buvo taip apleista, lyg čia jau kokį šimtmetį nebuvo įžengęs žmogus. Priešais apstulbusių Arono ir Vasios akis kyšojo pusiau išlindęs iš žemės kažkoks didelis perpuvęs medinis laivas, per kurį kiaurai augo dulkėtos žolės ir skurdus krūmokšnis.
- Jachta kažkada buvo puikiausia! - kalbėjo Marksenas Ivanovičius. - Pavadinimas “Opryčnikas“, ilgis - septyniolika metrų, plotis - trys ir viena dešimtoji, grimzlė - metras devyniasdešimt, vandens talpa - dvylika tonų. Pastatyta trisdešimt septintaisiais. Aš joje dar iki karo junga plaukiojau. Po demobilizacijos, penkiasdešimt šeštaisiais - kapitonu, į Bremerhafeną, į Glazgą... Ji visą pasaulį apiplaukusi. Pamenu, Amsterdame...
- Palauk, Marksenai Ivanovičiau, - pertraukė jį Aronas, - bet juk čia jau ne jachta... Čia jau malkos!
- Malkos. Bet, visų pirma, šitos malkos yra natūralaus raudonmedžio, o antra, tai malkos, kol jų nesiims restauratoriai, - tvirtai pratarė Muravičius. - Jums dabar svarbiausia pabandyti įsigyti šitą daiktą. toliau