Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba I go to Haifa (I-9)
(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip nuvažiuoti iki Izraelio?
Važiavo iš darbo namo. Aronas už vairo, Vasia - šalia. Žiūrinėjo Voviko-mažoro užsienietišką žurnalą. Aronas susierzinęs kalbėjo:
- Tu matei, kaip jo “ratai“ išcackinti? Kokiomis jis pats drapanomis? “Žalių“ turi kaip šieno! Valiuta spekuliuoja, ikonomis! Ir laisvėje! Kaip gi taip, ką manai?
- Manai, “stuksena“? - Vasia tingiai pervertė puslapį.
- O tai tu ką manei?! Gerai, jei tik “mentams“... O jei kur aukščiau? O tu su juo “lialia - alaus danguje nėra“...
- Arončikai! Jis mums tik druskelės ant uodegėlės pabarstyti tegali.
- Pabarstys! Taip, kad tu po to savo uodegą metelius penkerius zonoje laižysi!... Kad aš tavęs daugiau nei su vienu tokiu skūpaila kartu nebematyčiau! Jeigu tu, aišku, nori gyventi TEN laisvėje, o ne ČIA lageryje.
Bet Vasia jau nieko negirdėjo - paklaikusiomis akimis jis stebeilijosi į vieną iš užsienietiško žurnalo puslapių, po to pažiūrėjo į Aroną ir kimiai užriko:
- Stok!!! Stok, tau sakau!...
Nesitikėjęs to Aronas taip stabdė, kad paskui važiavusios mašinos vos neįkalė į jo senutėlį moskvičių. Pasigirdo daugelio stabdžių žviegimas, pikti pypsėjimai, vairuotojų keiksmai...
- Tau kas?... Kas tau, Vaska?! - išsigando Aronas.
- Sukis!... Ir link Vizų ir registravimo skyriaus!.. - Vasilijus žvilgterėjo į laikrodį. - Pusvalandis iki uždarymo!.. Varyk link skyriaus!!! Arba aš šios nakties neišgyvensiu!...
- Link kokio dar Vizų skyriaus? - Aronas buvo priblokštas.
- Link bet kurio, bukagalvi! Link miesto, link rajoninio!... Sukis, kad tave kur už kojos, kam sakoma!!!
Aronas staigiai apgręžė mašiną ir pasileido per miestą taip, lyg norėjo laimėti didįjį pasaulinio ralio Paryžius-Dakaras prizą...
Praėjus kelioms minutėms jie brovėsi per siaubingą minią, užgulusią Vizų ir registracijos skyriaus duris. Vasilijus tempė Aroną už rankos ir akiplėšiškai kalbėjo:
- Nesijaudinkit, draugai! Visus iškviesim, visi išvažiuosite!...
* * *
Dar už minutės jie stovėjo pavargusios jaunos moters kabinete, kurios stalas buvo užverstas anketomis, fotografijomis, pažymomis ir pasais užsienin.
- Bijau, kad jūsų nelabai suprantu, - kalbėjo moteris.
- Reiškiasi, dar kartą... - etiketiškai šypsojosi jai Vasia. - Tarkime, kad mums davė leidimą išvykti į Izraelį...
- Tarkime.
- Kokiu transportu mes į ten galime išvykti?
- Dieve mano! Na, kokiu transportu važiuojama į Izraelį? Lėktuvu... garlaiviu... Traukiniu, galbūt... Galų gale, savo automobiliu! Šiuo atveju dar reikia mokėti muitą...
- O jachta? - paklausė Vasia. - Nuosava jachta?
Aronas susvyravo. Darbuotoja įsispitrino į Vasią.
- Minutėlę... - pasakė ji, surinko trumpą telefono numerį ir ėmė kažką tyliai kalbėti į ragelį, dėbčiodama į Aroną ir Vasią.
- Kuoktelėjai?! Aš plaukti nemoku! - pašnibždėjo Aronas.
- Užsičiaupk, kretine!... - sušnypštė Vasia, šypsodamasis moteriai. Darbuotoja padėjo ragelį ir pasakė:
- Prašau. Galite ir jachta...
* * *
Naktį ant virtuvinio stalo viengungiškame Arono ir Vasios bute gulėjo atskleistas žurnalas, gautas iš Voviko-mažoro. Kairiajame puslapyje keturios prabangių šiuolaikinių jachtų nuotraukos. Prie kiekvienos pastatymo metai ir kaina doleriais. Va jachta, sukurta 1987-aisiais. Kaina 300 tūkstančių dolerių. Va jachta 1988-tųjų metų... 450 tūkstančių dolerių. Jachta 1989-tųjų metų - jau 600 tūkstančių dolerių! O va paskutinis dvidešimtojo amžiaus stebuklas - 1990-tųjų metų statybos jachta. Kaina - 750 tūkstančių dolerių!..
Dešinįjį gi žurnalo puslapį užima tik viena didelė nuotrauka jachtos - senos, medinės, pastatymo metai 1937, kurios kaina... Čia leidėjai nesusilaikė nuo malonumo sukelti didžiausią įspūdį ir dideliais skaitmenimis atspausdino: “12000000 dolerių!!!“
Virš atversto žurnalo, virš atidarytos konservų skardinės, virš dešros už du dešimt, virš baltos ir juodos duonos gabalų, virš vieno tuščio degtinės butelio ir antrojo, jau pusiau nugertojo, kimiai skambėjo nelabai blaivi pamiršta prieškarinė daina: “Per jūras, per bangas, nūnai čia, rytoj ten... Pe-e-er jūras, jūras, jūras, jūras a-as! Nūnai čia-a-a, o rytoj ten!...“
- Vaska! Tu - genijus!.. Tu - komercijos genijus!... Tu - ateities žmogus! Leisk, aš tave pabučiuosiu!... - užriaumojo Aronas, nutraukdamas dainą.
- Ne! Leisk, tai aš tave pabučiuosiu!...
Sugriebė Vasilijų už apykaklės, kilstelėjo virš stalo ir garsiai pabučiavo. Vasilijus nusivalė ir iškilmingai riktelėjo:
- Na, tu supratai?! Supratai?! Mes čia perkame seną geldą bet kuriame jachtklube, restauruojam ją ir savo eiga... “Per jūras, per bangas... Nūnai čia, rytoj ten...“ O ten mes ją prastumiam va už šitas “babkes“!...
Vasilijus patrankė kumščiu į puslapį su senos jachtos nuotrauka:
- Ir...
- Ir atidarom padangų remonto dirbtuves! - šūktelėjo Aronas.
Vasilijus išgėrė, su gailesčiu pažiūrėjo į Aroną:
- Arončikai... Seno žydo siuvėjo paklausė, ar tas nenorėtų caru būti. “Kodėl gi ir ne? - pasakė siuvėjas. - Su malonumu. Aš dar prisidursiu siuvimu...“ Kokios dar padangų remonto dirbtuvės?! Durniau tu su durelėm! Jei mes turėsime 12 milijonų dolerių!... Taigi mes su tavimi!... Taigi, mes...
Čia netgi Vasilijus nesugebėjo įsivaizduoti, ką jie su šituo Aronu padarys su tais milijonais, ir todėl užbaigė paprastai, suprantamai ir griežtai:
- Pilk, Aronai. Bet kad nuo rytdienos!...
toliau
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip nuvažiuoti iki Izraelio?
Važiavo iš darbo namo. Aronas už vairo, Vasia - šalia. Žiūrinėjo Voviko-mažoro užsienietišką žurnalą. Aronas susierzinęs kalbėjo:
- Tu matei, kaip jo “ratai“ išcackinti? Kokiomis jis pats drapanomis? “Žalių“ turi kaip šieno! Valiuta spekuliuoja, ikonomis! Ir laisvėje! Kaip gi taip, ką manai?
- Manai, “stuksena“? - Vasia tingiai pervertė puslapį.
- O tai tu ką manei?! Gerai, jei tik “mentams“... O jei kur aukščiau? O tu su juo “lialia - alaus danguje nėra“...
- Arončikai! Jis mums tik druskelės ant uodegėlės pabarstyti tegali.
- Pabarstys! Taip, kad tu po to savo uodegą metelius penkerius zonoje laižysi!... Kad aš tavęs daugiau nei su vienu tokiu skūpaila kartu nebematyčiau! Jeigu tu, aišku, nori gyventi TEN laisvėje, o ne ČIA lageryje.
Bet Vasia jau nieko negirdėjo - paklaikusiomis akimis jis stebeilijosi į vieną iš užsienietiško žurnalo puslapių, po to pažiūrėjo į Aroną ir kimiai užriko:
- Stok!!! Stok, tau sakau!...
Nesitikėjęs to Aronas taip stabdė, kad paskui važiavusios mašinos vos neįkalė į jo senutėlį moskvičių. Pasigirdo daugelio stabdžių žviegimas, pikti pypsėjimai, vairuotojų keiksmai...
- Tau kas?... Kas tau, Vaska?! - išsigando Aronas.
- Sukis!... Ir link Vizų ir registravimo skyriaus!.. - Vasilijus žvilgterėjo į laikrodį. - Pusvalandis iki uždarymo!.. Varyk link skyriaus!!! Arba aš šios nakties neišgyvensiu!...
- Link kokio dar Vizų skyriaus? - Aronas buvo priblokštas.
- Link bet kurio, bukagalvi! Link miesto, link rajoninio!... Sukis, kad tave kur už kojos, kam sakoma!!!
Aronas staigiai apgręžė mašiną ir pasileido per miestą taip, lyg norėjo laimėti didįjį pasaulinio ralio Paryžius-Dakaras prizą...
Praėjus kelioms minutėms jie brovėsi per siaubingą minią, užgulusią Vizų ir registracijos skyriaus duris. Vasilijus tempė Aroną už rankos ir akiplėšiškai kalbėjo:
- Nesijaudinkit, draugai! Visus iškviesim, visi išvažiuosite!...
* * *
Dar už minutės jie stovėjo pavargusios jaunos moters kabinete, kurios stalas buvo užverstas anketomis, fotografijomis, pažymomis ir pasais užsienin.
- Bijau, kad jūsų nelabai suprantu, - kalbėjo moteris.
- Reiškiasi, dar kartą... - etiketiškai šypsojosi jai Vasia. - Tarkime, kad mums davė leidimą išvykti į Izraelį...
- Tarkime.
- Kokiu transportu mes į ten galime išvykti?
- Dieve mano! Na, kokiu transportu važiuojama į Izraelį? Lėktuvu... garlaiviu... Traukiniu, galbūt... Galų gale, savo automobiliu! Šiuo atveju dar reikia mokėti muitą...
- O jachta? - paklausė Vasia. - Nuosava jachta?
Aronas susvyravo. Darbuotoja įsispitrino į Vasią.
- Minutėlę... - pasakė ji, surinko trumpą telefono numerį ir ėmė kažką tyliai kalbėti į ragelį, dėbčiodama į Aroną ir Vasią.
- Kuoktelėjai?! Aš plaukti nemoku! - pašnibždėjo Aronas.
- Užsičiaupk, kretine!... - sušnypštė Vasia, šypsodamasis moteriai. Darbuotoja padėjo ragelį ir pasakė:
- Prašau. Galite ir jachta...
* * *
Naktį ant virtuvinio stalo viengungiškame Arono ir Vasios bute gulėjo atskleistas žurnalas, gautas iš Voviko-mažoro. Kairiajame puslapyje keturios prabangių šiuolaikinių jachtų nuotraukos. Prie kiekvienos pastatymo metai ir kaina doleriais. Va jachta, sukurta 1987-aisiais. Kaina 300 tūkstančių dolerių. Va jachta 1988-tųjų metų... 450 tūkstančių dolerių. Jachta 1989-tųjų metų - jau 600 tūkstančių dolerių! O va paskutinis dvidešimtojo amžiaus stebuklas - 1990-tųjų metų statybos jachta. Kaina - 750 tūkstančių dolerių!..
Dešinįjį gi žurnalo puslapį užima tik viena didelė nuotrauka jachtos - senos, medinės, pastatymo metai 1937, kurios kaina... Čia leidėjai nesusilaikė nuo malonumo sukelti didžiausią įspūdį ir dideliais skaitmenimis atspausdino: “12000000 dolerių!!!“
Virš atversto žurnalo, virš atidarytos konservų skardinės, virš dešros už du dešimt, virš baltos ir juodos duonos gabalų, virš vieno tuščio degtinės butelio ir antrojo, jau pusiau nugertojo, kimiai skambėjo nelabai blaivi pamiršta prieškarinė daina: “Per jūras, per bangas, nūnai čia, rytoj ten... Pe-e-er jūras, jūras, jūras, jūras a-as! Nūnai čia-a-a, o rytoj ten!...“
- Vaska! Tu - genijus!.. Tu - komercijos genijus!... Tu - ateities žmogus! Leisk, aš tave pabučiuosiu!... - užriaumojo Aronas, nutraukdamas dainą.
- Ne! Leisk, tai aš tave pabučiuosiu!...
Sugriebė Vasilijų už apykaklės, kilstelėjo virš stalo ir garsiai pabučiavo. Vasilijus nusivalė ir iškilmingai riktelėjo:
- Na, tu supratai?! Supratai?! Mes čia perkame seną geldą bet kuriame jachtklube, restauruojam ją ir savo eiga... “Per jūras, per bangas... Nūnai čia, rytoj ten...“ O ten mes ją prastumiam va už šitas “babkes“!...
Vasilijus patrankė kumščiu į puslapį su senos jachtos nuotrauka:
- Ir...
- Ir atidarom padangų remonto dirbtuves! - šūktelėjo Aronas.
Vasilijus išgėrė, su gailesčiu pažiūrėjo į Aroną:
- Arončikai... Seno žydo siuvėjo paklausė, ar tas nenorėtų caru būti. “Kodėl gi ir ne? - pasakė siuvėjas. - Su malonumu. Aš dar prisidursiu siuvimu...“ Kokios dar padangų remonto dirbtuvės?! Durniau tu su durelėm! Jei mes turėsime 12 milijonų dolerių!... Taigi mes su tavimi!... Taigi, mes...
Čia netgi Vasilijus nesugebėjo įsivaizduoti, ką jie su šituo Aronu padarys su tais milijonais, ir todėl užbaigė paprastai, suprantamai ir griežtai:
- Pilk, Aronai. Bet kad nuo rytdienos!...
toliau