Į Hagą, į Hagą, į pasakų miestą...
Kaip čia jau kai kas atsikasė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskyrė jūsų nuolankų tarną į Nuolatinį arbitražo teismą, veikiantį Hagoje. Taigi, akivarų šeimininkas turės iškeliauti į tikrai šlapią šalį - ką gi, vis geriau nei kokia Libija, kur smėlis ir dulkės tuoj pat nugalabytų šlapiaodžius švelniapadžius.
O jeigu juokus į šoną, Haga yra vadinama pasaulio teisės sostine ir kiekvienas, nors kiek čiupinėjęs tarptautinės teisės, norėtų ten atsidurti. Juk ten - ir Tarptautinis Teisingumo Teismas, ir Tribunolas buvusiai Jugoslavijai, ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas ir maniškis Nuolatinis arbitražo teismas, ir Hagos teisės akademija, ir Taikos rūmai... Aišku, sunkoka bus snegolei, liūdna palikti savo pieveles (gal būtų norinčių jas pjauti?), teks suspenduoti "Ilgumas" ir aibę kitų sumanymų, išskyrus distancinius, tokius kaip "Verslo klasė" ar kiti rašinėjimai.
Bet pasitarėm ir nusprendėm, kad vaikams nėra ko kelti multikultūrinio šoko, tegul auga lietuviškoje aplinkoje, o tie penkeri metai prabėgs kaip akimirka. Šventėms gi vis tiek sugrįšiu, o gal ir dažniau, žiūrint kaip ten bus su krūviais. Bet, aišku, ir taip retėjančių įrašų tinklaraštyje dar labiau retės. Gal jau atleisite - toks tas nenuspėjamas gyvenimas. Ir, sutikite, ofisas atrodo net ekstravagantiškai. Vis dėlto - 1899 m., belle epoche. Oi, mano prancūzų...
O jeigu juokus į šoną, Haga yra vadinama pasaulio teisės sostine ir kiekvienas, nors kiek čiupinėjęs tarptautinės teisės, norėtų ten atsidurti. Juk ten - ir Tarptautinis Teisingumo Teismas, ir Tribunolas buvusiai Jugoslavijai, ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas ir maniškis Nuolatinis arbitražo teismas, ir Hagos teisės akademija, ir Taikos rūmai... Aišku, sunkoka bus snegolei, liūdna palikti savo pieveles (gal būtų norinčių jas pjauti?), teks suspenduoti "Ilgumas" ir aibę kitų sumanymų, išskyrus distancinius, tokius kaip "Verslo klasė" ar kiti rašinėjimai.
Bet pasitarėm ir nusprendėm, kad vaikams nėra ko kelti multikultūrinio šoko, tegul auga lietuviškoje aplinkoje, o tie penkeri metai prabėgs kaip akimirka. Šventėms gi vis tiek sugrįšiu, o gal ir dažniau, žiūrint kaip ten bus su krūviais. Bet, aišku, ir taip retėjančių įrašų tinklaraštyje dar labiau retės. Gal jau atleisite - toks tas nenuspėjamas gyvenimas. Ir, sutikite, ofisas atrodo net ekstravagantiškai. Vis dėlto - 1899 m., belle epoche. Oi, mano prancūzų...