Kreipiniai

[lokyz]

Kiek esu ėjęs per įvairias amžiaus ir patirtičių ribas, vis kildavo klausimų, koks čia gali būti geriausias įvardis kreipiantis ne vardu.
Jau šiek tiek įtakotoje angliškosios you tradicijos vis plinta neformalus įvardis tu. Jis dažnai erzina tradicionalistus ir vyresnio amžiaus žmones, bet Jūs erzina dar kitus.
Mūsų šeimoje buvo kiek keista situacija

Comments

[versmes]

"Pats" mano ausiai labai neformaliai skamba. Netgi sakyčiau primygtinai pabrėžia hierarchinį kalbančiojo santykį su pašnekovu. Tarkim dėstytojas į studentą taip galėtų kreiptis arba mokytojas į mokinį.

Tikrai ne išeitis :)

Jau verčiau vartoti nuosaikią "tu" formą: "ką manai?", jei nors kiek pažįsti pašnekovą.

Arba "ką manote?", jei kreipiesi į gurišką išminties perlą, kurį matai pirmą sykį :)

Iš tiesų, viskas priklauso nuo situacijos ir konteksto. Juk dažniausiai puikiai jauti, kas tinka, o kas ne. Tarkim kokioje konferencijoje į pranešėją kreipiesi "jūs". O tarp tos pačios konferencijos dalyvių ir jau šiek tiek apsitrynus - pereini prie "tu".

Jei kyla abejonių - renkiesi formalesnį variantą, nes atsarga dar niekam gėdos nepadarė.

Ir nesuki sau galvos :)

[lokyz]

Tai, ne tai kad labai sau galvą sukčiau, labiau linkstu prie amerikoniškojo neformalizmo, jei vardu tai vardu, galima be įvardžių. O tolimesnės formuluotės jau aplinkos ir susitarimo klausimas
Čia mano krikšto dukrai daugiau galvasūkio buvo, kai jos tėvas reikalavo ją į mane kreiptis jūs, o aš prašiau kreiptis tu, ar bent jau vardu. Viskas kelis kart išvirto pagrūmojimais "negriauk man vaikų auklėjimo".
Pats, etimologiškai, man regis, tai kreipinys į savarankišką žmogų, toks pats sau ponas ir šeimininkas. Paties siūlomos konotacijos gali būti iš kitokių patirčių nei mano, nors pastebėjimas vertas apgalvojimo.
Va tas, "ką manote" ir yra "Jūs" aptaki forma, tarsi ir deformalizuotas bet formalumas. Kaip ir Tamsta (Tavo mylista), Waszmoscz (Wasza Myloscz) - formuluotės sukurtos būtent tam tikriems socialiniams statusams pabrėžti.

[klaustux]

yra 'tamsta', yra 'pats', o geriausia suformuluoti sakinį be kreipinio. Pvz, ne 'man reikia pagalbos', o 'reikėtų pagelbėti' ar pan.

[lokyz]

Čia jau manipuliatyvinės technikos:)

[snegole]

Dažna problema man. Daugeliu atvejų vis tiek būna "jūs" etapas (ypač darbe); o paskui, jei pajuntu, kad galima prie "tu" eiti, paprastai taip ir paklausiu - "ar galim pereiti prie vienaskaitos"? ;)

[lokyz]

Na mano patirtyje bendraamžiai ir nesusiję subordinacijos santykiais visada pereina prie verdo ir vienaskaitos, kreipinys - vardas, įvardžiai tik kylant kokioms emocinėms audroms, na žinai "o tu... - o tu!"

Kai kas nors iš benraamžių ar papuolęs į bendrą neformalią kompaniją bando kreiptis Jūs, man kyla klausimų:) Arba kažko nori, arba mane ne kažkaip įdomiai įsivaizduoja. Idant sukelt konfūzą kelis kartus tenka paklausti, ar man jau dygsta antra galva. Pats pereit į vienaskaitą neskubu siūlyt, bet jei nepadeda dviejų galvų teorija, pradedu kreiptis vardu. Čia tik su tais žmonėmis, kurie mane domina ir norisi supaprastinti bendravimą, atsisakant reveransų, katrie gerai tinka žmonėm su špagom, bet nebūtinai bandantiems atrasti bendrą kalbą.

Man kiek sunkiau su asmenimis, kurie mano akyse yra autoritetai savo įdirbiu. Va su Leonidu kadais sveikindavomės, dabar gatvėj sutikęs nusisuka:) Bet čia mano gruboko humoro jausmo rezultatai.

[ext_857481]

Angliškai “tu“ buvo “thee“ (I love thee - sakydavo Bilo Šekspyro laikais). “You“ yra kaip tik “jūs“, kuriuo galima dabar tujinti. Pislūs škotai (c - RoRa) taip ir sako: “mumi jumi tyri-riri“.

Tamsta (tavo mylista) yra tujinimas lietuviškai, bet gana pagarbiai. Dabar - pašaipiai jau.

Dar 10 metų pagyvensi - visus galėsi tujinti ir problemos neliks savaime. :P

[lokyz]

Tame ir reikalas, kad jei su mažai pažįstamais žmonėm (c) aš pereinu į daugiskaitą, jau surtarus dėl vienaskaitos reiškia free ride ticket outta here.
"Tamsta mokytoja" tujinimas? Šiaip jau tai čia šlėktiškų tradicijų reliktas, posakis su šiokiu tokiu pašnekovo autoriteto pripažinimu. Tie išaugojo tam tikro manieringumo formas.

[ext_857481]

Tamsta mokytoja yra PAGARBUS tujinimas, kaip ir “kolegos“ akademinėje aplinkoje (kai kurie kolegos yra mums visai ne kolegos

[lokyz]

Manieringumo nėra tam naujam darbe. Jautrumas yra, nes visi dar šiek tiek neapsitrynę, o ir situacija ten kiek miglota.
Tipažai jau ryškėja, ir, kas stebina, šilti žmonės su humoro jausmu ir didele motyvacija. Yra labai ironiškų, yra naivių. Man ten pamokos kiekvieną minutę:)

Man tai kas - aš galiu keiktis kaip šiaučius, moku keiktis ir tarptautiniais žodžiais konstruojamu diskursu. Jei reikia galiu ir psichą savyje įjungt/išjungt. Vienas draugas man jau paaiškino, kad kelerius pastaruosius metus jam mano įvaizdis kelia asociacijas su samdomu žudiku iš Niūjorko. ta proga, dėl viso pikto, nusikirpau garbanas.

[bangis]

Iš principo visuomet elgiuosi intuityviai. Kažkaip nesusimąstydamas jaučiu, į ką man komfortabilu kreiptis "jūs", į ką "tu". Ir matau tik tuos du variantus.
Arba arba.
Net ir kreipdamasis vardu (rodos pats jau toks familiariausias kreipinys), jei jaučiu poreikį, po to pratęsiu: "Antanai, ką apie tai manote? Petrai, paduokite, prašau 14-o dydžio veržlėraktį."
O šiaip, matomai, esu senamadiškas - vyresniems sakau "jūs", nebent mane perauklėja, bet ir tai ne per vieną sykį. Mažiau pažįstamai moteriai, taipogi "jūs". Bet nesiparinu dėl to, kaip kreipinius vartoja kiti.
Mano šeimoje į mamą, tėtį, senelę, etc. visada kreipdavausi tik "jūs". Sūnus man sako "tu" ir man tai tinka.
Esu girdėjęs nuomonių, esą "tu" rodo mažesnę vaikų pagarbą. Nė velnio, tai tik formos klausimas.
Raidė, ne dvasia, tsakant.

[lokyz]

Yra man labai artimų ir brangių žmonių, su kuriais kalbėdamas aš per penkiolika minučių kelis kart pereiti į jūs ir tu, daugiskaitą, vienaskaitą ir dargi pompastiškus kreipinius beigi titulatūros vardinimą. Tame matyt yra kažkokia ženklų sistema, kurios aš ir pats iki galo nesuprantu.
Na dėl tu vaiko lūpose čia galima ginčytis, mane nuo įvardžių ilgam atbaidė - tik tu, tiek ir jūs. Mama, tėte, gal galėtum... Vienasakaita turi pakankamai daug mandagumo formuluočių.

Tiesa, didžiausią įspūdį paliko vaikai besikreipiantys į tėvus vardais. Ilgai akim klapsėjau ir orą gaudžiau. Privaro pyplys ir taip mamai: "Renata, valgyt noriu!". tai yra kieta. Nors čia, žinoma, pripratimo reiklas:)

[bangis]

Čia truputį nesusikalbėjom, bet pats esmi kaltas. Turėjau momeny ne tai, kad kreiptųsi "tu", tiesiog naudojama ta forma - "Kaip tu manai?" / "Kaip jūs manote?".
Va, kreipimasis į tėvus vardu mane irgi pradžioje kiek šokiruoja, bet kiek ilgiau su ta šeima pabendravęs įprantu ir atrodo norma. O išgirdęs tai kokioj kitoj naujai pažįstamoj šeimoj, vėl gaunu lengvą šoką. Tipo, "užkliuvo už varčios ir vėl - iš pradžios" :)
O va kad blaškyčiausi tarp "tu" ir "jūs", būna labai retai, dažniausiai tai vyksta perėjimo iš "tu" į "jūs" fazėje.

P.S. Į temą: jei tamstą imsiu "jūsinti", taip ir žinok, arba pykstu, arba ironizuoju :)

[lokyz]

Kolega, ar jums neatrodo, kad mūsų humoro jaumas neišsiderino?