Apie vieną uždraustą rusų generolą
Taip jau vyksta, kad lj man telikęs kaip platforma tekstų anonsams skelbti, bet tebūnie.
Taigi - naujutėlėje "Verslo klasėje" apie vieną Antrojo pasaulinio karo rusų/sovietų generolą, iki šiol vieną nekenčiamiausių žmonių Rusijoje (tiksliau gal būtų pasakyti - Rusijos valdžios). Taip - apie Vlasovą. Kurio pelenai seniai sudūlėjo kažkur Maskvos Donskojaus vienuolyno griovyje (beje, ten pat veikiausiai išpilti ir mūsų generolo Jono Žemaičio pelenai).
Neapykantą jam galima suprasti, bet kur kas labiau intriguoja nenoras tyrinėti šią temą, ką ten - jos tyrėjams istorikams Rusijoje jau grasinama baudžiamąja atsakomybe. O tema įdomi, atskleidžianti, pavyzdžiui, neregėtą istorijai pačių rusų koloboravimo mastą, kuris, jei kortos būtų kitaip sukritusios, galėjo virsti ir antruoju pilietiniu karu.
...pats generolas gyvenimą 1946 m. baigė kilpoje, Maskvos Butyrkų kalėjime. Bet panašu, kad Vlasovo šešėlio tebesibijoma ir šiandien.
Ir bijoma tiek, kad net profesionalių istorikų bandymus tyrinėti liūdną Vlasovo armijos istoriją šių dienų Rusijoje mėginama prilyginti nusikaltimui.
„Nenoriu, kad žmogų nubaustų arba pasodintų į kalėjimą... tenoriu, kad tokių disertacijų nebūtų. Noriu, kad šitas žmogus pakeistų temą.“ - kovo pradžioje žurnalistams aiškino toks Anatolijus Artiuchas. Apkaltinęs žinomą Sankt - Peterburgo istoriką Kirilą Aleksandrovą „viešu kurstymu agresyviam karui“ (Rusijos Baudžiamojo kodekso 354 str.). Ir apskundęs prokuratūrai - Aleksandrovui dabar gresia nuo 300 tūkst. rublių (apie 4 tūkst. eurų) baudos iki... 5 metų kalėjimo.
Kirilas „agresyviam karui“ (viešai!) kurstė itin įmantriu būdu: Peterburgo istorijos institute kovo 6 d. apsigynęs daktaro disertaciją apie Vlasovo armiją...
Anot skundiko Artiucho (reiktų pridurti, kad jis yra skandalingo partijos „Vieningoji Rusija“ deputato Vitalijaus Milonovo pavaduotojas) apie Vlasovą rusams pakanka žinoti, jog tai buvo išdavikas. Pridurkime ir apie Kirilą Aleksandrovą - žinomą antistalinistą, Atgimimo laikais dirbusį Lietuvos radijo rusų redakcijoje, Sąjūdžio spaudoje ir gynusį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991-ųjų sausį.
...
Kaip bebūtų, vėlyvą vakarą, 22 val. 30 min. Kirilui Aleksandrovui (septyniolika balsų prieš vieną) buvo suteiktas istorijos daktaro laipsnis. Rusų istorikai lyg ir apsigynė laisvę tyrinėti „uždraustas temas“. Bet jau netrukus disertacijos gynybą apskundęs A. Artiuchas spaudoje ėmėsi aiškinti mokslininkams, kaip nuo šiol privalu žiūrėti į istoriją: „Hitleris puikiai piešė. Tai nereiškia, kad mums šiandien reikia publikuoti disertacijas koks Hitleris buvo puikus menininkas... Jis blogio veidas, tegul juo ir lieka.“
Kirilo, reginčio stalininių mitų reinkarnaciją šių dienų Rusijoje ir atstatinėjamus paminklus Stalinui, tie žodžiai nenustebino. Jo kritikai dažniausiai vengia aptarinėti šio istoriko tyrimų išvadas, itin nemalonias tiek šių dienų rusams, tiek jaučiantiems nostalgiją sovietams. Mat 1994 m. Aleksandrovui, tuomet konsultavusiam filmo apie Vlasovą kūrėjus, pavyko susipažinti su dalimi uždarame rusų Federalinės saugumo tarnybos (FST) archyve saugotų dokumentų apie Vlasovą ir rusų kolaboracionizmą karo metais.
Taigi, K. Aleksandrovo (ir daugelio kitų mokslininkų) duomenimis Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių pusėje įvairiuose kariniuose junginiuose kovėsi iki 1, 5 mln. sovietų piliečių. Žinant, kad Vokietijos ginkluotose pajėgose - Vermachte karo metu iš viso tarnavo 18 mln. žmonių (iš jų 2 mln. dirbo karinėje pramonėje), jie sudarė įspūdingą vokiečių armijos dalį.
„Tai beprecedentis fenomenas“ - teigia Kirilas, pridurdamas, kad nei 1812-ųjų kare su Napoleonu, nei Pirmojo pasaulinio karo metu „rusų belaisviai generolai ir karininkai iš tėvynainių nekūrė karinių dalinių kovai priešo gretose prieš savo valstybę“. Tik labai pasistengus, Pirmo pasaulinio karo metu austrams ir vokiečiams pavyko suburti 7 tūkst. karių brigadą (o ir šios didelę dalį sudarė rusų pilietybės neturėję haličėnai).
Taigi - naujutėlėje "Verslo klasėje" apie vieną Antrojo pasaulinio karo rusų/sovietų generolą, iki šiol vieną nekenčiamiausių žmonių Rusijoje (tiksliau gal būtų pasakyti - Rusijos valdžios). Taip - apie Vlasovą. Kurio pelenai seniai sudūlėjo kažkur Maskvos Donskojaus vienuolyno griovyje (beje, ten pat veikiausiai išpilti ir mūsų generolo Jono Žemaičio pelenai).
Neapykantą jam galima suprasti, bet kur kas labiau intriguoja nenoras tyrinėti šią temą, ką ten - jos tyrėjams istorikams Rusijoje jau grasinama baudžiamąja atsakomybe. O tema įdomi, atskleidžianti, pavyzdžiui, neregėtą istorijai pačių rusų koloboravimo mastą, kuris, jei kortos būtų kitaip sukritusios, galėjo virsti ir antruoju pilietiniu karu.
...pats generolas gyvenimą 1946 m. baigė kilpoje, Maskvos Butyrkų kalėjime. Bet panašu, kad Vlasovo šešėlio tebesibijoma ir šiandien.
Ir bijoma tiek, kad net profesionalių istorikų bandymus tyrinėti liūdną Vlasovo armijos istoriją šių dienų Rusijoje mėginama prilyginti nusikaltimui.
„Nenoriu, kad žmogų nubaustų arba pasodintų į kalėjimą... tenoriu, kad tokių disertacijų nebūtų. Noriu, kad šitas žmogus pakeistų temą.“ - kovo pradžioje žurnalistams aiškino toks Anatolijus Artiuchas. Apkaltinęs žinomą Sankt - Peterburgo istoriką Kirilą Aleksandrovą „viešu kurstymu agresyviam karui“ (Rusijos Baudžiamojo kodekso 354 str.). Ir apskundęs prokuratūrai - Aleksandrovui dabar gresia nuo 300 tūkst. rublių (apie 4 tūkst. eurų) baudos iki... 5 metų kalėjimo.
Kirilas „agresyviam karui“ (viešai!) kurstė itin įmantriu būdu: Peterburgo istorijos institute kovo 6 d. apsigynęs daktaro disertaciją apie Vlasovo armiją...
Anot skundiko Artiucho (reiktų pridurti, kad jis yra skandalingo partijos „Vieningoji Rusija“ deputato Vitalijaus Milonovo pavaduotojas) apie Vlasovą rusams pakanka žinoti, jog tai buvo išdavikas. Pridurkime ir apie Kirilą Aleksandrovą - žinomą antistalinistą, Atgimimo laikais dirbusį Lietuvos radijo rusų redakcijoje, Sąjūdžio spaudoje ir gynusį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1991-ųjų sausį.
...
Kaip bebūtų, vėlyvą vakarą, 22 val. 30 min. Kirilui Aleksandrovui (septyniolika balsų prieš vieną) buvo suteiktas istorijos daktaro laipsnis. Rusų istorikai lyg ir apsigynė laisvę tyrinėti „uždraustas temas“. Bet jau netrukus disertacijos gynybą apskundęs A. Artiuchas spaudoje ėmėsi aiškinti mokslininkams, kaip nuo šiol privalu žiūrėti į istoriją: „Hitleris puikiai piešė. Tai nereiškia, kad mums šiandien reikia publikuoti disertacijas koks Hitleris buvo puikus menininkas... Jis blogio veidas, tegul juo ir lieka.“
Kirilo, reginčio stalininių mitų reinkarnaciją šių dienų Rusijoje ir atstatinėjamus paminklus Stalinui, tie žodžiai nenustebino. Jo kritikai dažniausiai vengia aptarinėti šio istoriko tyrimų išvadas, itin nemalonias tiek šių dienų rusams, tiek jaučiantiems nostalgiją sovietams. Mat 1994 m. Aleksandrovui, tuomet konsultavusiam filmo apie Vlasovą kūrėjus, pavyko susipažinti su dalimi uždarame rusų Federalinės saugumo tarnybos (FST) archyve saugotų dokumentų apie Vlasovą ir rusų kolaboracionizmą karo metais.
Taigi, K. Aleksandrovo (ir daugelio kitų mokslininkų) duomenimis Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių pusėje įvairiuose kariniuose junginiuose kovėsi iki 1, 5 mln. sovietų piliečių. Žinant, kad Vokietijos ginkluotose pajėgose - Vermachte karo metu iš viso tarnavo 18 mln. žmonių (iš jų 2 mln. dirbo karinėje pramonėje), jie sudarė įspūdingą vokiečių armijos dalį.
„Tai beprecedentis fenomenas“ - teigia Kirilas, pridurdamas, kad nei 1812-ųjų kare su Napoleonu, nei Pirmojo pasaulinio karo metu „rusų belaisviai generolai ir karininkai iš tėvynainių nekūrė karinių dalinių kovai priešo gretose prieš savo valstybę“. Tik labai pasistengus, Pirmo pasaulinio karo metu austrams ir vokiečiams pavyko suburti 7 tūkst. karių brigadą (o ir šios didelę dalį sudarė rusų pilietybės neturėję haličėnai).
