Kruvainis, kruvainė ir degtienė - keistieji lietuvių valgiai prieš šimtą metų
Naujutėlaitėje "Iliustruotoje istorijoje" - apie tai, kad ne vien kugeliu, vėdarais ir cepelinais mūsų protėviai buvo gyvi.
O buvo dideli "rūgštelės" fanatai (iki tiek, kad naudodavo net druską), nieku gyvu negerdavo upių vandens (atsakymas kodėl - straipsnyje), nebent joje buvo gausu ungurių.
Spirito grynumą tikrino paraku, muses baidė silksultiniais kodaliais, bulves dažė silkių "rūdyme", mirkale, šmakale ir t.t.
Stebina ne tik šimtmečio senumo valgymo laikas, bet ir snūdo įpročiai - be "apyaušrio" - savotiškos popusrytinės-priešrytinės siestos neapsieidavo joks samdinys ar šeimynykštis. Įdomu, kaip ir šiaip neprivalgantys žmonės sukdavosi per nesibaigiančius pasninkus (ir kodėl juos lengviausiai ištverdavo dzūkai, o žemaičiai pasninko neįsivaizduodavo be degtienės).
Rašydamas sąžiningai išbandžiau vieną aprašytų patiekalų - širdis labai užsimanė cebulynės, tiesa, matyt kur kas lengvesnio ir skanesnio - šmakalo (pavadinkim juos baltaisiais šaltibaščiais su trinta silke) variantu. Receptą nužiūrėjau čia
Ką galiu pasakyti - skani! Bet ne kiekvienai dienai.
Šviežiai virtos mėsos sultinį dažnai panaudodavo kraujinės sriubos - kruvienės arba kruvainės (labiau žinomos netaisyklingu jukos pavadinimu) gamybai: į jį pripildavo kiaulės ar žąsies kraujo, dėdavo kiek ruginių miltų, galvos smegenų, kelis šaukštus kopūstų rūgšties, druskos, prieskoninių žolelių ir svogūnų, net duonos trupinių. Tokios sriubos nebuvo galima ilgai virinti
Be visiems žinomų kraujinių vėdarų dar buvo gaminama ir savotiška „kraujinė duona“ - kruvainis. Tam papjauto gyvulio kraują maišydavo su miežinėmis kruopomis, ruginiais miltais, praskiesdavo vandeniu ir išsikepdavo tamsiai rudos neraugintos duonos, kruvainio.
Kruvainius laikydavo šaltai, kubile, vadinamojoje „Mėsos kamaroje“ (atskiroje svirno patalpoje), kur taip pat laikyti ir kubilai su sūdyta mėsa, prieš ją išrūkant. Tokią duoną valgydavo kiek pašildytą, pakeptą ant taukų, užgerdami rūgpieniu arba sampiliniu pienu.
Pastarojo prisigamindavo per Gavėnias, kai dalį nenaudojamo pieno paskirdavo sūrių gamybai, o kitą - sunaudodavo sampiliniam pienui. Jį gamindavo dideliame gerai dezinfekuotame kubile (jame uždegdavo šiaudų gniūžtę, išplikydavo verdančiu vandeniu ir gerai išplaudavo - kad pienui netektų blogo raugo), laikytame šaltoje kamaroje. Per keletą savaičių į kubilą tiesiog kartas nuo karto supildavo visą atliekamą - saldų ir rūgštų pieną, tuo pačiu nusemdami išrūgas. „Rūgo, rūgo, vėl įpila - rūgsta“ - nesudėtingą sampilo gamybą nupasakojo I. Končius, pridurdamas, kad „šitas pienas su kruvainiais labai gardu“. Tiesa, toks pienas buvo itin rūgštus, tad jį skiesdavo šviežiai raugintu pienu ar net grietine.