Seredžiaus "baptistas" arba bendruomenės galia (iš miestelio bažnyčių istorijos)
(Seredžiaus miestelio panorama - kairėje matyti piliakalnis, centre - šlaite esančios katalikų kapinės (tai jose buvo laikinoji bažnyčia), o aukštėliau - naujoji mūrinė (1913 m. statybos) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia).
Seredžiaus bažnyčioms nesisekė - minimas jau nuo XVI a. ir stovėjusias prie pat upių (miestelis yra Dubysos-Nemuno santakoje) potvynių metu jas vis pasigriebdavo ir nusinešdavo Lietuvos upių tėvas.
O ir šiaip bendruomenė buvus savotiška - 1579 m. miestelį aplankęs popiežiaus legatas klebono nerado - šis pabėgęs, anot miestelėnų, kad nebūtų patupdytas į kalėjimą, nes: 1) yra atskalūnas (matyt tapo protestantu) 2) gyveno "pasiėmęs žmoną" 3) gyveno kartu su ūkvedžiu - rusu. Bet mišias vis dėlto laikydavo pagal katalikų papročius.
Na, nesvarbu, grįžkim prie bažnyčių, dvi iš kurių Nemunas pasiglemžė vos per 8 metus - 1821 m. ir 1829 m. potvynių metu. Tiesa, serediškiams pavyko išsaugoti pagrindinę šventenybę - mergelės Marijos paveikslą. Toks drąsuolis (tebus jis paminėtas, nors težinoma pavardė) Venckus, 1829-ųjų potvynio metu priplaukęs valtele prie jau beplūduriuojančios bažnyčios, įplaukė pro langą ir po kurio laiko vėl taip pat išplaukė, išgelbėdamas „Šv. Panelės paveikslą“. Bažnyčią, tiesa, apkramtęs ledų lytimis, Nemunas išmetė ties žemiau esančiu Belvederiu, tad dar išgelbėtas ir didysis varpas (bet buvo mažumėle nuskeltas ir nuo to laiko „truputį gergždžia“.
Pamurmėję ant Nemuno, miestelėnai galop šventovę nusprendė statytis aukštėliau, slėnio šlaito viduryje buvusiose miestelio kapinėse. Šioji prastovėjo nemažai metų, nors visų traktuota kaip laikina, kol vieną vėjuotą naktį tiesiog sudegė.
Šv. Panos paveikslas vėl išsisuko - buvo saugomas klebonijoje. Vėl neapsieita ir be didvyrių - stipruolis žydas Geckė įšokęs į jau pleškančią bažnytėlę - išmetė laukan didįjį pagrindinį kryžių.
Kad užkirstų kelią nesibaigiančioms nelaimėms* rimtai užpykę miestelėnai nusprendė naują bažnyčią statyti dar aukščiau - ant paties kalno. Ir mūrinę arba, kaip tada vadino „nedegamą“.
Vietos dvarininkai tam įsipareigojo surinkti apie 28 tūkst. rublių, o iš paprastų žmogelių tikėtasi surinkti dar 4 tūkst.
Mūrinės bažnyčios statyba, apie 1906 m. - iš knygos 'Seredžius", M. Steponavičiūtės šeimos albumo)
Statybos truko 18 metų, o bažnyčia tebuvo pabaigta 1913 m. Kaip pasakojama serediškio Prano Virako atsiminimuose, kai kam bažnyčios statymo mokesčiai nebuvo didelė problema, bet kai kam - sunkiai pakeliama.
„Vienas pilietis Pankinas - nemoka ir gana... Bažnyčios statybų komitetas jį apskundžia į Vilkijos Taikos teismą. Teisme teisėjas klausia:
- Pankinai, kodėl nemoki pasižadėtos sumos?
- Kad aš, ponas teisėjau, baptistas.
Teisėjas į komiteto pirmininką
- Jūs negalite iš jo reikalauti, jis baptistas.
Komiteto pirmininkas:
- Ponas teisėjau, jis meluoja. Jis Pankinas. Tegul jį nulupa, ir man jo kailį parodo. Ir tada aš pasakysiu, kad jis Pankinas... Aš su juo kartu užaugau ir jau senstu ir jį kiaurai pažįstu.
Teisėjas:
- Ale suprask. Jis baptistas, tai jis katalikų bažnyčiai neprivalo jokių mokesčių mokėt... Baptistai visai kita tikyba - jie nekatalikai.
Pirmininkas:
- Jis katalikas, jis kitaip ir šnekėt nemoka kaip tik lietuviškai.
Teisėjas:
- Tu supranti. Jis lietuvis, tai ir kalba lietuviškai. Bet jis tiki nekatalikiškai ir dėl to jūs neturite teisės iš jo reikalauti bažnyčiai jokių mokesčių."
Galiausiai Pankiną išteisino, bet... Miestelyje šykštuolį kaipmat ėmė vadinti „baptistu“ ir iš jo tyčiotis ir taip užpjudė, kad galų gale šis atnešė ir įmokėjo reikalaujamus pinigus ir dar prižadėjo iš savo turėtos giraitės bažnyčiai parūpinti medienos.
*reikia pastebėti, kad pagoniškos Seredžiaus apylinkių dvasios kaip įmanydamos kenkė katalikams, pvz., ant Pieštvės piliakalnio (Palemono kalno) statomus kryžius kaskart nutalžydavo žaibas, tad kryžius čia (skirtingai nuo netolimos Veliuonos) taip ir neprigijo.