Tauro ragai...
Ragai radėjui.
Istorija tipiškai lietuviška, radėjas nė negalvoja radinio siūlyti valstybei, nes miglotai nutuokia, kad šį praras. Valstybė, sužinojusi apie radinį, šį atima. Frazė "Žiūrint geranoriškai, gal ir bus leista A.Neiberkai pasikalbėti apie tai su savivaldybe" - visiškai aiškiai nurodo, ko gali tikėtis ne visai krištolinio skaidrumo (o absoliuti žmonijos dauguma, kaip nebūtų keista ir yra ne krištolai) radėjas.
Na, atrastų valdininkai tą 1000 Lt., sumokėtų jam už ragus žurnalistų akivaizdoje ir tėviškai parūgotų, jog būtų tikrai sumokėję dukart, triskart daugiau, jei tik šis nebūt bandęs iškišti radinio tamsiais būdais. Žiūrėk, žmogelis dar ir tą nežinomo žvėries žandikaulį būtų išsitraukęs. Visi žinotų - valstybei priduot radinius apsimoka.
Dabar gi pusė interneto komentatorių radėją durnina gobšumu ir bloga maskuote pardavinėjant (ne valstybei) unikalų radinį.
Retorinis klausimas - kiek radėjų, radę kažką unikalaus ir viena ausim girdėję šią istoriją, skubės pranešti valstybei?
Visiškai netikiu, kad nuo 1953-iųjų Lietuvoje nebuvo rasta tauro ragų. Unikalių radinių randama nuolat, tai procesas. Tačiau turi būti labai palankios aplinkybės, kad tas radinys patektų į muziejų. Represiniais metodais įmanoma surinkti max 15-25 proc.
O privačių kolekcininkų pasaulis turi tokių dalykų, dėl kurių Nac. muziejus ne vieną dešimtį kartų žiopteltų... Žalios jaunystės laikais irgi stebėjausi - kur tie šimtai fotografijų apie karo veiksmus Lietuvoje II PK metu, kodėl vadovėliuose dešimtis metų perspausdinamos tos kelios blyškios nuzulintos fotografijos? Gal kitų tiesiog nėra, žmonės kariavo, fotografuot nebuvo kada.
O pasirodo fotografavo - šimtai ir galbūt tūkstančiai fotografijų sukasi aukcionuose ir tereikia kiek investuoti, kad pats netruktum surinkti visai padorią kolekciją.
Istorija tipiškai lietuviška, radėjas nė negalvoja radinio siūlyti valstybei, nes miglotai nutuokia, kad šį praras. Valstybė, sužinojusi apie radinį, šį atima. Frazė "Žiūrint geranoriškai, gal ir bus leista A.Neiberkai pasikalbėti apie tai su savivaldybe" - visiškai aiškiai nurodo, ko gali tikėtis ne visai krištolinio skaidrumo (o absoliuti žmonijos dauguma, kaip nebūtų keista ir yra ne krištolai) radėjas.
Na, atrastų valdininkai tą 1000 Lt., sumokėtų jam už ragus žurnalistų akivaizdoje ir tėviškai parūgotų, jog būtų tikrai sumokėję dukart, triskart daugiau, jei tik šis nebūt bandęs iškišti radinio tamsiais būdais. Žiūrėk, žmogelis dar ir tą nežinomo žvėries žandikaulį būtų išsitraukęs. Visi žinotų - valstybei priduot radinius apsimoka.
Dabar gi pusė interneto komentatorių radėją durnina gobšumu ir bloga maskuote pardavinėjant (ne valstybei) unikalų radinį.
Retorinis klausimas - kiek radėjų, radę kažką unikalaus ir viena ausim girdėję šią istoriją, skubės pranešti valstybei?
Visiškai netikiu, kad nuo 1953-iųjų Lietuvoje nebuvo rasta tauro ragų. Unikalių radinių randama nuolat, tai procesas. Tačiau turi būti labai palankios aplinkybės, kad tas radinys patektų į muziejų. Represiniais metodais įmanoma surinkti max 15-25 proc.
O privačių kolekcininkų pasaulis turi tokių dalykų, dėl kurių Nac. muziejus ne vieną dešimtį kartų žiopteltų... Žalios jaunystės laikais irgi stebėjausi - kur tie šimtai fotografijų apie karo veiksmus Lietuvoje II PK metu, kodėl vadovėliuose dešimtis metų perspausdinamos tos kelios blyškios nuzulintos fotografijos? Gal kitų tiesiog nėra, žmonės kariavo, fotografuot nebuvo kada.
O pasirodo fotografavo - šimtai ir galbūt tūkstančiai fotografijų sukasi aukcionuose ir tereikia kiek investuoti, kad pats netruktum surinkti visai padorią kolekciją.