Comments | starlin_elvea: Apie Sausio 13-tąją ir emocinę atmintį

starlin_elvea

Apie Sausio 13-tąją ir emocinę atmintį

Jan 13, 2011 15:12

Kultūrinė atmintis. Popierinė ir paminklinė atmintis. Emocinė atmintis.
Kur/kaip/ar išlikusi ir išliks Sausio 13-toji?

Eidama iš darbo, galvojau apie tą patį, apie ką jau spėjo parašyti Grumlinas.
Vienuoliktokai. Užduotis: perskaityti ir suprasti Sausio 13-tosios įvykių liudininkų pasakojimus apie tą naktį (angliškai, žinoma), atpažinti ir įvardyti ( Read more... )

lietuviai, lietuva

Comments 17

grumlinas1 January 13 2011, 13:34:55 UTC

Skausminga suvokti, kad, ko gero, esame karta, kuri dar PRISIMENA įvykius, o sekančios kartos į tai žiūrės kaip į (nuobodžią ir įkyrią) dokumentiką

mmm_blem January 13 2011, 13:47:42 UTC

zinoma, kad liks tik knygose ir paminkluose. kaip kokie 2 pasaulinio veteranai senukai su savo medaliais siandien. jiems tai gyvi atsiminimai, kuriu jie niekad nepamirs, nes dalyvavo, gyveno, prarado. o mums ka. mums neturi tokio emocinio kruvio ir todel labiau nutole tie ivykiai. kaip kokie svetimi gyvenimai.
taip visada buvo ir bus. nereiktu tu dabartiniu vaiku menkinti uztai. nezinome kas ju laukia.

starlin_elvea January 13 2011, 13:54:11 UTC

Nemenkinu, jei ką, aš suprantu, kodėl jiems taip. Tik konstatuoju, kad taip yra. Kaip pati sakai, tas yra neišvengiama. Klausimas - o gal vis tik įmanoma kažkaip užmegzti vienokį ar kitokį ryšį. Juk pasaulyje yra pavyzdžių, kai tautos nuoširdžiai mini labai toli praeitin nugrimzdusius įvykius.

indraja_rrt January 13 2011, 13:51:23 UTC

Man pirmąkart pavyko iš tiesų susidomėti "nuobodžia" ir mokykloje "nuvalkiota" Lietuvos istorija, kai peskaičiau Urbšio atsiminimus. Taigi, kai pirmąkart pamačiau, kaip tai atrodė vienam žmogui, kokias tai jam kėlė (ir kokias skaitytojui kelia) emocijas. Be emocinio ryšio galėdavau šiek tiek išmokti, bet nemokėjau nei normaliai susidomėti, nei suprasti.

Antra vertus (vėlgi mokykloje) reikėtų su tom emocijom nepersistengti - kai berods penktoj klasėj reikėjo mokytis pasakoti, kaip kažkas prie Laptevų jūros barake pasikorė ir t.t., šios tematikos po to šalinausi labai ilgai...

Kai suaugusieji pasakoja - turbūt priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikui, kaip. Manieji visada mokėjo pasakoti, pasakojimas apie tai, kas buvo seniau - ar bomba, sugriovusi namą 5 min. po to, kai mano močiutė iš jo išbėgo su mano tėvu, ar tiesiog butas, kuriame gyventa anksčiau - visada toks, kad neklausyti ir nemanyti, kad tai svarbu, nesigauna ( ... )

anonymous January 13 2011, 14:20:47 UTC

Na taip, istorija lieka kaip veiksmo filmas, kaip pusiau humoristinis "Dievų miškas", kaip nuotykiniai senelių pasakojimai - pusiau tikros pasakos. Svarbiausia, kad lieka.
Ir kiekvienais metais tas sausio 13 minėjimas man atrodydavo "hmmm, ir vėl...", bet šįmet kažkodėl labai užgavo širdį ir net gniužulas gale gerklės stojo viską prisiminus...
Įdomu, kad ir keturmetės galvoje tai palieka įspūdį.

mhm anonymous January 13 2011, 14:50:35 UTC

Savo klasės valandėlės pamokoje su aštuntokais aš irgi pajutau didelį nesusikalbėjimą: "mokytoja, juk apie tai kalbame kiekvienais metais"...! Tačiau papasakojus savo pačios prisiminimus, jie šiek tiek sukluso. Deja neilgam. Ir vėl abejingumo banga. Kai pakartojau visų aukų amžių, paklausus jų, ką šiais laikais tokio amžiaus jaunimas veikia, išgirdau tylų "emigruoja". Paprašius, kad parašytų savo mintis ant popieriaus lapo apie įvykį ir perskaičiusi keletą iš jų, supratau, kad lygu lyg kažkas ir įstrigo jų galvoje, bet tikrai ne tiek ilgam, kiek šita ryški, mano akiai ir širdžiai, istorija įstringa ją pergyvenusiems.