Apie Sausio 13-tąją ir emocinę atmintį
Kultūrinė atmintis. Popierinė ir paminklinė atmintis. Emocinė atmintis.
Kur/kaip/ar išlikusi ir išliks Sausio 13-toji?
Eidama iš darbo, galvojau apie tą patį, apie ką jau spėjo parašyti Grumlinas.
Vienuoliktokai. Užduotis: perskaityti ir suprasti Sausio 13-tosios įvykių liudininkų pasakojimus apie tą naktį (angliškai, žinoma), atpažinti ir įvardyti pavartotus laikus (dabar mūsų tema kaip tik praeities laikai), trumpai papasakoti, ką perskaitė. Buvo galima suorganizuoti rimtesnę diskusiją, bet kadangi ir taip iki antros ieškojau tinkamo teksto, niekam kitam nebeliko jėgų.
Kažkurioje vietoje angliški pasakojimai nutrūksta, ir mokiniai ima žerti detales lietuviškai. Kaip ten kažkas stovėjo, kaip kažkas kažkokius ginklus turėjo, kaip šaudė. Turbūt ką tik dalyvavo kokioje integruotoje ar šiaip istorijos pamokoje, o gal ryte matė LRT laidos transliaciją. Klausiu: ar žinote, kiek buvo metų jauniausiam žuvusiajam? Spėjimai. Truputį pro šalį. Sakau: septyniolika. Vėl klausiu: Would you do it? Nepakankamai paaiškinu klausimą. Perklausiu, kaip mano, kokie jausmai užplūsta atsidūrus tankų akivaizdoje. Ir štai, vienuoliktokai, septyniolikmečiai, sako, kad matė įrašus, kur šaudo, kur sprogsta. Jie žiūrėjo tai kaip veiksmo filmą. Kur, regis, įšoktum pats ir tratatata... Kieno pusėje? A, balažin... Sprogsta. Tratata. Sakau, kad tikiuosi, jog jie juokauja. Nuskamba skambutis.
Betgi iš tiesų, kaip skirtingai aš ir jie perskaitome tankus ekrane. Veiksmo filmas? Kodėl gi ne. Baisi naktis? Taip, bet šitaip toli. Šiai kartai Sausio 13-toji - jau istorija. Lygiai tokia pati kaip man kokie nors 1984-tieji. Regis, tik pora metų iki mano gimimo, bet jau nebeturiu jokio ryšio su tais metais. Vakar su RM kolega ruošėmės rytdienai ir kalbėjomės, kad žiūrim visus tuos senus įrašus, vartom interneto puslapius, ir kažkas būtinai suspaudžia gerklę. Mes dar turime šiokį tokį emocinį ryšį su ta naktimi. Mano prisiminimų tik pora, labai miglotų, tačiau aš žinau, kad tada gyvenau, kad tada mano šalyje, mano mieste vyko šitie dalykai. Faktus žinau netobulai. Irgi mokiausi, irgi skaičiau, bet kiekvienais metais reikia iš naujo atsiversti istoriją ir pasiskaityti, nes vis tik man tada buvo tik ketveri ir faktai man - taip pat istorija. Tačiau su įvykiais susijusios emocijos egzistuoja pačios savaime.
Dabartiniai septyniolikmečiai tokio ryšio neturi. O ko norėti? Ar jums, ar man istorijos vadovėlių puslapiai sukuria emocinį ryšį su Vasario 16-tąja? Aš nuoširdžiai kažką jaučiu, kai minime Baltijos kelią, kovo 11-tąją, bet Vasario 16-tąją - nelabai. Turiu savo emocinėje atmintyje šį bei tą susijusio su, tarkime, trėmimais, tačiau mano santykis su ta istorija gerokai silpnesnis nei tų žmonių, net už mane jaunesnių, kurių buvo tremta kas nors iš artimiausių artimųjų - močiučių, senelių. Kuo istorija asmeniškai tau artimesnė, tuo ilgiau ji išlieka Atmintyje.
Ar tai reiškia, kad ir Sausio 13-tąją kada nors pamiršime? Kad ji liks tik paminkluose ir knyguose, ir kino juostose, ir kasmet ant kapų nešamuose vainikuose? Tie 14 vardų. Juk iš tiesų tą naktį visi žuvome ir visi kėlėmės, ir Jie, 14, yra visų tų, kurie bangavo vėliavomis prie Parlamento, prie televizijos bokšto, simbolis. Liks jų pavardžių sąrašas ir gatvės Karoliniškėse. Ir?. Ar tai reiškia, kad beprasmiška kalbėti, nes knyginė, paminklinė atmintis nėra ta stiprioji kultūrinė atmintis, kuri išlieka, net ir išmirus tiesiogiai prie visa ko prisilietusioms kartoms? Jei ne beprasmiška, jei net su istorijų istorija įmanoma užmegzti emocinį ryšį... tai tuomet kaip kalbėti?
Aš dar prisimenu. Kas prisimins po manęs?
Kur/kaip/ar išlikusi ir išliks Sausio 13-toji?
Eidama iš darbo, galvojau apie tą patį, apie ką jau spėjo parašyti Grumlinas.
Vienuoliktokai. Užduotis: perskaityti ir suprasti Sausio 13-tosios įvykių liudininkų pasakojimus apie tą naktį (angliškai, žinoma), atpažinti ir įvardyti pavartotus laikus (dabar mūsų tema kaip tik praeities laikai), trumpai papasakoti, ką perskaitė. Buvo galima suorganizuoti rimtesnę diskusiją, bet kadangi ir taip iki antros ieškojau tinkamo teksto, niekam kitam nebeliko jėgų.
Kažkurioje vietoje angliški pasakojimai nutrūksta, ir mokiniai ima žerti detales lietuviškai. Kaip ten kažkas stovėjo, kaip kažkas kažkokius ginklus turėjo, kaip šaudė. Turbūt ką tik dalyvavo kokioje integruotoje ar šiaip istorijos pamokoje, o gal ryte matė LRT laidos transliaciją. Klausiu: ar žinote, kiek buvo metų jauniausiam žuvusiajam? Spėjimai. Truputį pro šalį. Sakau: septyniolika. Vėl klausiu: Would you do it? Nepakankamai paaiškinu klausimą. Perklausiu, kaip mano, kokie jausmai užplūsta atsidūrus tankų akivaizdoje. Ir štai, vienuoliktokai, septyniolikmečiai, sako, kad matė įrašus, kur šaudo, kur sprogsta. Jie žiūrėjo tai kaip veiksmo filmą. Kur, regis, įšoktum pats ir tratatata... Kieno pusėje? A, balažin... Sprogsta. Tratata. Sakau, kad tikiuosi, jog jie juokauja. Nuskamba skambutis.
Betgi iš tiesų, kaip skirtingai aš ir jie perskaitome tankus ekrane. Veiksmo filmas? Kodėl gi ne. Baisi naktis? Taip, bet šitaip toli. Šiai kartai Sausio 13-toji - jau istorija. Lygiai tokia pati kaip man kokie nors 1984-tieji. Regis, tik pora metų iki mano gimimo, bet jau nebeturiu jokio ryšio su tais metais. Vakar su RM kolega ruošėmės rytdienai ir kalbėjomės, kad žiūrim visus tuos senus įrašus, vartom interneto puslapius, ir kažkas būtinai suspaudžia gerklę. Mes dar turime šiokį tokį emocinį ryšį su ta naktimi. Mano prisiminimų tik pora, labai miglotų, tačiau aš žinau, kad tada gyvenau, kad tada mano šalyje, mano mieste vyko šitie dalykai. Faktus žinau netobulai. Irgi mokiausi, irgi skaičiau, bet kiekvienais metais reikia iš naujo atsiversti istoriją ir pasiskaityti, nes vis tik man tada buvo tik ketveri ir faktai man - taip pat istorija. Tačiau su įvykiais susijusios emocijos egzistuoja pačios savaime.
Dabartiniai septyniolikmečiai tokio ryšio neturi. O ko norėti? Ar jums, ar man istorijos vadovėlių puslapiai sukuria emocinį ryšį su Vasario 16-tąja? Aš nuoširdžiai kažką jaučiu, kai minime Baltijos kelią, kovo 11-tąją, bet Vasario 16-tąją - nelabai. Turiu savo emocinėje atmintyje šį bei tą susijusio su, tarkime, trėmimais, tačiau mano santykis su ta istorija gerokai silpnesnis nei tų žmonių, net už mane jaunesnių, kurių buvo tremta kas nors iš artimiausių artimųjų - močiučių, senelių. Kuo istorija asmeniškai tau artimesnė, tuo ilgiau ji išlieka Atmintyje.
Ar tai reiškia, kad ir Sausio 13-tąją kada nors pamiršime? Kad ji liks tik paminkluose ir knyguose, ir kino juostose, ir kasmet ant kapų nešamuose vainikuose? Tie 14 vardų. Juk iš tiesų tą naktį visi žuvome ir visi kėlėmės, ir Jie, 14, yra visų tų, kurie bangavo vėliavomis prie Parlamento, prie televizijos bokšto, simbolis. Liks jų pavardžių sąrašas ir gatvės Karoliniškėse. Ir?. Ar tai reiškia, kad beprasmiška kalbėti, nes knyginė, paminklinė atmintis nėra ta stiprioji kultūrinė atmintis, kuri išlieka, net ir išmirus tiesiogiai prie visa ko prisilietusioms kartoms? Jei ne beprasmiška, jei net su istorijų istorija įmanoma užmegzti emocinį ryšį... tai tuomet kaip kalbėti?
Aš dar prisimenu. Kas prisimins po manęs?