Po licėjaus dvidešimtmečio
UPD: Čia apie vadinamąją licėjaus dvasią, jei ką. Apie tai, kad licėjus be konkurencijos būtų ne licėjus ir kokie žmonės iš jo išeina.
Galvoju, turbūt reikia daugiau nebeit į licėjų, nes visada nueini ir išeini taip... hm.... ne kažkaip.
Vakar nuo scenos nuskambėjo "licėjuj visada buvo konkurencija". Ooo taip. Pažymiai čia niekuo dėti (nors ir jie). Nori nenori: kai į vieną vietą surenki kelis šimtus ambicingų asmenybių, nenuostabu, kad atmosfera įkaista. Ne visi veržiasi į dėmesio centrą, bet besiveržiančiųjų koncentracija tokia didelė, kad - štai, dvidešimtmečio renginiui prisireikė visos didžiulės Siemens Arenos scenos. Ironizuoju, bet išties taip yra. Kiekvieną kartą, kai išgirsti apie licėjų, pamatai liceistus, buvusius ir esamus, galvoji bliaaaaaamba kokie jie kieti. Kokie jie visi kieti. (Man asmeniškai licėjaus metai yra neišnaudotų galimybių metai, nes dabar suvokiu, kiek daug galėjau daryti ir veikti, bet nedariau, nes - nes tiesiog nedariau. Tingėjau, nemokėjau, sėdėjau ir tylėjau. Užtat dabar ir būna nejauku grįžti, nes kyla stiprus noras atsukti laiką atgal ir pradėti licėjodisėją iš naujo.)
Grįžtant prie konkurencijos - taip, ji nemaloni. Nemaloniausia, ko gero, mokiniams, kuriems neišeina savaime būti visur ir visada, bet kurie labai to norėtų; o prasimušti, peržengti - ar save, ar kitus, - išsiugdyti, nusilipdyti save tokį, kokio norėtum, nėra taip lengva. Tačiau licėjus yra būtent tas spyris į užpakalį, kurio reikia mažesnėms ar didesnėms šiokį tokį potencialą turinčioms plūdroms, idant apskritai pradėtų norėti ką nors su savimi daryti. Nebūtų konkurencijos, būtų mažai motyvacijos. O kam: juk kokioje kitoje kūdroje, žiūrėk, ir taip žibėtum. Todėl konkurencija pjauna, konkurencija - žiauru, bet be jos licėjus būtų beprasmis.
Jubiliejiniuose "Anduose" (pašiurpau, iš jų supratusi, kad pirmąjį laikraščio numerį išleidome prieš aštuonerius metus - o jis vis dar gyvas!) radau labai įdomią mintį, gal autorės nesupyks, jei pacituosiu: "Norėdamas stoti į licėjų, mokinys turi parašyti prašymą: "Aš, Vardenis Pavardenis, prašau leisti man laikyti stojamuosius egzaminus į Vilniaus licėjaus pirmąjį kursą." Tuo tarpu bandydamas patekti į kitą gimnaziją jis turi atnešti šūsnį dokumentų ir tėvų rašytą prašymą: "Prašau priimti mano sūnų/dukrą į Jūsų vadovaujamos gimnazijos pirmąjį kursą."" Perskaičiau tai ir pabandžiau prisiminti, kiek licėjuje visko vykdavo pačių mokinių iniciatyva. Labai daug pirminių idėjų ir, regis, nemaža dalis jų įgyvendinimo būdavo pačių mokinių. Ne be mokytojų pagalbos, bet vis tiek. Savivalda - žinoma, tačiau ir už jos visada buvo žmonių, kurie kažką sugalvodavo ir nuveikdavo. Ir tai buvo smagu.
Ir dar, pagalvokit, po vakarykščio koncerto: iš tos kelis šimtus mokinių turinčios mokyklėlės išėjo surinkti keliasdešimties (? - nesuskaičiavau iš tiesų, bet nemažą) dainininkų chorą, visai švariai sudainavusį Bohemiškąją rapsodiją; parengti lindyhop'o numerį su gyva muzika, kurią galima taip imt ir dėt tiesiai ant profesionalios scenos; švarutėlaičius klasikinės akademinės muzikos, džiazų numerius, šokio kompoziciją pagal liceistės rašytą muziką (sic); ir taip toliau. Nežinau, aš, be abejo, nesistebiu, nes taip daugiau ar mažiau buvo visada :), bet eit į licėjų jau tikrai darosi tikras nervų tampymas - užaugintas licėjaus dvasios, nori pats galėti pult ant scenos ir padaryti taip, kad būtų taip pat gerai. O gal ir dar geriau :)
(Atsiprašau, čia aš dabar daug rašysiu, nes laikinai nereikia rašyt pamokų planų, o be rašymo juk neišeina!!!)
Galvoju, turbūt reikia daugiau nebeit į licėjų, nes visada nueini ir išeini taip... hm.... ne kažkaip.
Vakar nuo scenos nuskambėjo "licėjuj visada buvo konkurencija". Ooo taip. Pažymiai čia niekuo dėti (nors ir jie). Nori nenori: kai į vieną vietą surenki kelis šimtus ambicingų asmenybių, nenuostabu, kad atmosfera įkaista. Ne visi veržiasi į dėmesio centrą, bet besiveržiančiųjų koncentracija tokia didelė, kad - štai, dvidešimtmečio renginiui prisireikė visos didžiulės Siemens Arenos scenos. Ironizuoju, bet išties taip yra. Kiekvieną kartą, kai išgirsti apie licėjų, pamatai liceistus, buvusius ir esamus, galvoji bliaaaaaamba kokie jie kieti. Kokie jie visi kieti. (Man asmeniškai licėjaus metai yra neišnaudotų galimybių metai, nes dabar suvokiu, kiek daug galėjau daryti ir veikti, bet nedariau, nes - nes tiesiog nedariau. Tingėjau, nemokėjau, sėdėjau ir tylėjau. Užtat dabar ir būna nejauku grįžti, nes kyla stiprus noras atsukti laiką atgal ir pradėti licėjodisėją iš naujo.)
Grįžtant prie konkurencijos - taip, ji nemaloni. Nemaloniausia, ko gero, mokiniams, kuriems neišeina savaime būti visur ir visada, bet kurie labai to norėtų; o prasimušti, peržengti - ar save, ar kitus, - išsiugdyti, nusilipdyti save tokį, kokio norėtum, nėra taip lengva. Tačiau licėjus yra būtent tas spyris į užpakalį, kurio reikia mažesnėms ar didesnėms šiokį tokį potencialą turinčioms plūdroms, idant apskritai pradėtų norėti ką nors su savimi daryti. Nebūtų konkurencijos, būtų mažai motyvacijos. O kam: juk kokioje kitoje kūdroje, žiūrėk, ir taip žibėtum. Todėl konkurencija pjauna, konkurencija - žiauru, bet be jos licėjus būtų beprasmis.
Jubiliejiniuose "Anduose" (pašiurpau, iš jų supratusi, kad pirmąjį laikraščio numerį išleidome prieš aštuonerius metus - o jis vis dar gyvas!) radau labai įdomią mintį, gal autorės nesupyks, jei pacituosiu: "Norėdamas stoti į licėjų, mokinys turi parašyti prašymą: "Aš, Vardenis Pavardenis, prašau leisti man laikyti stojamuosius egzaminus į Vilniaus licėjaus pirmąjį kursą." Tuo tarpu bandydamas patekti į kitą gimnaziją jis turi atnešti šūsnį dokumentų ir tėvų rašytą prašymą: "Prašau priimti mano sūnų/dukrą į Jūsų vadovaujamos gimnazijos pirmąjį kursą."" Perskaičiau tai ir pabandžiau prisiminti, kiek licėjuje visko vykdavo pačių mokinių iniciatyva. Labai daug pirminių idėjų ir, regis, nemaža dalis jų įgyvendinimo būdavo pačių mokinių. Ne be mokytojų pagalbos, bet vis tiek. Savivalda - žinoma, tačiau ir už jos visada buvo žmonių, kurie kažką sugalvodavo ir nuveikdavo. Ir tai buvo smagu.
Ir dar, pagalvokit, po vakarykščio koncerto: iš tos kelis šimtus mokinių turinčios mokyklėlės išėjo surinkti keliasdešimties (? - nesuskaičiavau iš tiesų, bet nemažą) dainininkų chorą, visai švariai sudainavusį Bohemiškąją rapsodiją; parengti lindyhop'o numerį su gyva muzika, kurią galima taip imt ir dėt tiesiai ant profesionalios scenos; švarutėlaičius klasikinės akademinės muzikos, džiazų numerius, šokio kompoziciją pagal liceistės rašytą muziką (sic); ir taip toliau. Nežinau, aš, be abejo, nesistebiu, nes taip daugiau ar mažiau buvo visada :), bet eit į licėjų jau tikrai darosi tikras nervų tampymas - užaugintas licėjaus dvasios, nori pats galėti pult ant scenos ir padaryti taip, kad būtų taip pat gerai. O gal ir dar geriau :)
(Atsiprašau, čia aš dabar daug rašysiu, nes laikinai nereikia rašyt pamokų planų, o be rašymo juk neišeina!!!)