[Atsiliepimai] "Kai apkabinsiu tave"
Patiko. Ne labai labai labai, bet - iš esmės - patiko. Pasirodė nuoseklesnis, solidesnis nei "Aš esi tu", nors anas savo laiku paliko labai gerą įspūdį, bet dabar prisiminus - gal buvo šiek tiek naivokas.
"Kai apkabinsiu tave" svorio prideda preciziškas visų filmo kūrėjų darbas. Jaučiasi, kad filmas vientisas ir turi Idėją - deja, to juk ne visada gana. Nors scenarijus neprastas, vis tik pritrūko - turbūt įtampos. Arba: baimės - tokios, kokios pilnos E.Latėnaitės akys, dievagojantis, kad ji "niekada niekada niekada daugiau nekels kojus į Rytus", arba A.Bialobžeskio žodžiai, geriant paskutines taureles su "Antanu". Na, pripažinkime, istorijoje intrigos yra, bet ne tiek, kad užtektų daugiau nei pusantros valandos trukmės filmui; vadinasi, tą intrigą reikia atrasti kitur - ko gero, personažų psichologijoje. Juk kalbama apie du ribinius laikotarpius: paskutinė naktis prieš sugrįžtant rusams, 1944-tieji; du mėnesiai iki pastatant Berlyno sieną, 1961-ieji. Pagrindiniai personažai balansuoja ant tos ribos, graibsto paskutines galimybes, siekia vienas kito, bet nepasiekia. Veiksmas lyg ir vystosi, lyg ir atskleidžia šią būseną, bet truputis emocinio sutirštinimo nebūtų pakenkę.
Šitiek kritikos. Bet: vaidyba neprasta. Muzika graži; net jei ne pernelyg įsimenanti, bet tinka tam, ką matome. Istorija - įdomi. Apskritai, papasakoti tos "išsivežtosios Lietuvos" istoriją, dp istoriją - pats laikas. Nors sienos griuvusios, - o iš tiesų būtent todėl, kad sienos griuvusios, - dabar ta istorija turėtų būti kaip niekad aktuali.
O gražiausia? Gražiausia buvo baltuma filmo pradžioje ir pabaigoje. Nemeluoju.
"Kai apkabinsiu tave" svorio prideda preciziškas visų filmo kūrėjų darbas. Jaučiasi, kad filmas vientisas ir turi Idėją - deja, to juk ne visada gana. Nors scenarijus neprastas, vis tik pritrūko - turbūt įtampos. Arba: baimės - tokios, kokios pilnos E.Latėnaitės akys, dievagojantis, kad ji "niekada niekada niekada daugiau nekels kojus į Rytus", arba A.Bialobžeskio žodžiai, geriant paskutines taureles su "Antanu". Na, pripažinkime, istorijoje intrigos yra, bet ne tiek, kad užtektų daugiau nei pusantros valandos trukmės filmui; vadinasi, tą intrigą reikia atrasti kitur - ko gero, personažų psichologijoje. Juk kalbama apie du ribinius laikotarpius: paskutinė naktis prieš sugrįžtant rusams, 1944-tieji; du mėnesiai iki pastatant Berlyno sieną, 1961-ieji. Pagrindiniai personažai balansuoja ant tos ribos, graibsto paskutines galimybes, siekia vienas kito, bet nepasiekia. Veiksmas lyg ir vystosi, lyg ir atskleidžia šią būseną, bet truputis emocinio sutirštinimo nebūtų pakenkę.
Šitiek kritikos. Bet: vaidyba neprasta. Muzika graži; net jei ne pernelyg įsimenanti, bet tinka tam, ką matome. Istorija - įdomi. Apskritai, papasakoti tos "išsivežtosios Lietuvos" istoriją, dp istoriją - pats laikas. Nors sienos griuvusios, - o iš tiesų būtent todėl, kad sienos griuvusios, - dabar ta istorija turėtų būti kaip niekad aktuali.
O gražiausia? Gražiausia buvo baltuma filmo pradžioje ir pabaigoje. Nemeluoju.