Latvių pasispardymas baigėsi
Mėginimas pasigalynėti su Tarptautiniu valiutos fondu, Europos Komisija, Švedijos vyriausybe ir skandinavų bankais, regis, baigėsi tuo, kad Latvijos vyriausybė apsisprendė nuimti garą. Į Rytų kovos menų pozą pirmas stojo parlamentas, balsavęs prieš turto apmokestinimo, dėl ko jau anksčiau buvo sutarta su tarptautiniais donorais. Vėliau, sutelkus visas jėgas, buvo mėginama riaumoti į Vakarų pusę. Išėjo ne riaumojimas, o burnojimas mutacijos laikotarpį pergyvenančių gaidžiukais trūkinėjančiais paauglių balsais. Savarankiškai bandyta išplatinti obligacijų emisiją, kurios niekas nepirko. Oro susisiekimas tarp Rygos ir Stokholmo tapo veik vidine oro linija, kuria nuolat kursavo premjeras Valdis Dambrovskis, finansų ministras Einaras Repšė, mėgindami įtikinti derybų partnerius, jog 2010 m. biudžete visai nebūtina mažinti viešųjų išlaidų puse minijardo latų suma. Latvija galėtų išplaukti ir nurėžusi kur kas (gal net perpus) mažesnę viešųjų išlaidų dalį.
Gi derybininkai kitoje stalo pusėje apie tuos argumentus nė girdėti nenorėjo ir kvietė latvius nesiderėti iš naujo dėl tų tarptautinės pagalbos principų, dėl kurių jau seniausiai susitarta.
Galima tik spėlioti, kuriai derybų pusei reikšmingesnis faktas, jog Lietuvą šią savaitę sėkingai išplatino savo obligacijų tiražą už 1,5 mlrd. USD (pasiūla siekė 6 mlrd. USD), o estams valstybės vardu skolintis išvis nereikia. Gi Latvijos varžovai derybose padarė triuškinančią išvadą: Galimas Latvijos finansinis griuvimas tragiškai neįtakos nei Lietuvis, nei Estijos ekonomikų dinamikos. Neva esti prielaidų, jog po Latvijos žlugimo (defolto), estų ir lietuvių ūkiai galbūt susverdėtų, tačiau ne iki griuvėsių.
Tačiau didžiausią vini į latvių politikų iliuzijų grabą sukalė Swedbanko atstovai. Įvertinę latvių teikiamus kontrpasiūlymus, jie tuos skaičius sudėliojo į dvi palyginamąsias lenteles, iš kurių tapo aišku: jeigu Latvija pakeičia namų ūkių skolų gražinimo taisykles ir labiau atsižvelgia į skolininkų interesus, Swedbank patiria tokius nuostolius, kurie prilygsta tiems potencialiems, kurių sulauktų devalvavus latą. Todėl Swedbank pagrasino pasitraukti iš Latvijos rinkos, o latvių politikai sugrįžo prie derybų stalo be išankstinių sąlygų.
"Dar, žinoma, laukia ilgos derybos. Vėliau Saimos balsavimas. Tačiau visos galimybės aptartos ir potencialios pasekmės - visiškai aiškios."
Šią frazę, nepaisant jos pusmečio senumo, man pasakė buvęs Latvijos ministras pirmininkas Ivaras Godmanis šių metų kovą.
Gi derybininkai kitoje stalo pusėje apie tuos argumentus nė girdėti nenorėjo ir kvietė latvius nesiderėti iš naujo dėl tų tarptautinės pagalbos principų, dėl kurių jau seniausiai susitarta.
Galima tik spėlioti, kuriai derybų pusei reikšmingesnis faktas, jog Lietuvą šią savaitę sėkingai išplatino savo obligacijų tiražą už 1,5 mlrd. USD (pasiūla siekė 6 mlrd. USD), o estams valstybės vardu skolintis išvis nereikia. Gi Latvijos varžovai derybose padarė triuškinančią išvadą: Galimas Latvijos finansinis griuvimas tragiškai neįtakos nei Lietuvis, nei Estijos ekonomikų dinamikos. Neva esti prielaidų, jog po Latvijos žlugimo (defolto), estų ir lietuvių ūkiai galbūt susverdėtų, tačiau ne iki griuvėsių.
Tačiau didžiausią vini į latvių politikų iliuzijų grabą sukalė Swedbanko atstovai. Įvertinę latvių teikiamus kontrpasiūlymus, jie tuos skaičius sudėliojo į dvi palyginamąsias lenteles, iš kurių tapo aišku: jeigu Latvija pakeičia namų ūkių skolų gražinimo taisykles ir labiau atsižvelgia į skolininkų interesus, Swedbank patiria tokius nuostolius, kurie prilygsta tiems potencialiems, kurių sulauktų devalvavus latą. Todėl Swedbank pagrasino pasitraukti iš Latvijos rinkos, o latvių politikai sugrįžo prie derybų stalo be išankstinių sąlygų.
"Dar, žinoma, laukia ilgos derybos. Vėliau Saimos balsavimas. Tačiau visos galimybės aptartos ir potencialios pasekmės - visiškai aiškios."
Šią frazę, nepaisant jos pusmečio senumo, man pasakė buvęs Latvijos ministras pirmininkas Ivaras Godmanis šių metų kovą.