Dvi vieno interviu versijos
Su kolege iš "Delovoj Peterburg" (čia "Verslo žinių" giminaičiai Rusijoje po Bonnier stogu) Natalija Belogrudova prieš keletą dienų kalbinome tada dar būsimąją LR prezidentę Dalią Grybauskaitę. Prieš paskelbiant interviu dviejuose laikraščiuose (DP jį išspausdino penktadienį, VŽ - šiandien) neturėjome tikslo suvienodinti teksto.
Taigi išėjo dvi po pačio pokalbio versijos. Skiriasi kai kurie jų akcentai - tai natūralu, turint galvoje itin skirtingas geografiškai leidinių auditorijas. Nuo vaikystės mėgstantiems atidžiau "mėsinėti" ir ieškoti "10 skirtumų", (nepatariu ta proga kurti neegzistuojančių sąmokslo teorijų) galbūt bus įdomu palyginti. Man pasiskaityti post factum buvo nepaprastai įdomu. Galbūt dėl to, jog nebeprisimenu, kada paskutinį kartą pašnekovą teko kalbinti duetu. Man atrodo, jog didelių problemų nebuvo: per porą valandų iki interviu su kolege iš Rusijos spėjome suderinti klausimyną ir "susigroti".
Rusiškoji teksto versija - čia (ypač smagu DP auditorijos pakankamai gausius komentarus pasiskaityti) :
http://www.dp.ru/a/2009/07/10/Novij_prezident_Litvi_dal
O čia tai, ką aš įteikiau VŽ redaktoriams :)
Suderinti Gandhi ir Churchillį
Yra daug politikų savo kalbose iškilmingai cituojančių XX amžiaus laikų britų premjerą Winstoną Churchillį (1874-1965). Rasi dar daugiau visuomenės veikėjų garbina jo amžininką - Indijos neprievartinio pasipriešinimo lyderį Mahatmą Gandhi (1869-1948). Labai dažnai šlovinantys pirmąjį, tuo pat metu nekenčia antrojo. Ir atvirkščiai: dievinantys Gandhį, paprastai niekina Churchillį. Prisimenant skirtingą dviejų istorinių lyderių požiūrį į Indijos nepriklausomybės bylą - nieko keista. Sekmadienį prisiekusi pirmoji Lietuvos Respublikos prezidentė moteris Dalia Grybauskaitė priverstų suklusti ir vienus, ir kitus. Paprašius prisiminti savo idealus, iš jos lūpų Gandhi ir Churchillio pavardės išplaukia ne kaip kontroversija. Greičiau harmoningai: „Mahatma Gandhi negali nežavėti gebėjimu aukotis aukštesniam visuomenės labui, gi Churchillis yra geras pavyzdys, kaip bet kuriomis istorijos sąlygomis pasiekti savo tikslą“.
Trečioji pavardė ponios Grybauskaitės idealų sąraše - britų „geležinė ledi“ Margaret Thatcher, galėtų patvirtinti jos simpatijas anglosaksų ekonomikos tvarkymo ir visuomenės bendrabūvio modeliui. Tačiau Prezidentė siūlo neskubėti:
- Prieš šią krizę bejėgė pasirodė ir anglosaksų ekonomikos sistema, ir europietiškas socialiai orientuotas jos modelis, ir didžiulius vystymosi pagreičius JAV įsikusi „reiganomika“ (taip vadinta JAV prezidento 1981-1989 m. Ronaldo Reagano vardu - aut. past.). Patiriame ne tik pasaulinės finansų sistemos stresą, tuo metu kai daugelio šalių vyriausybes slegia monetarinės politikos problemos, o maisto ir energetikos išteklių rinkas purto kilimai ir nuosmūkiai. Penkių ar šešių globalių problemų kombinacija, kokios iki šiol niekada nebuvo. Buvo kitokių problemų ir kitokių kombinacijų, tačiau tokios kaip dabar - niekada. Kai kurie klasikiniai problemų sprendimo būdai šiais laikais kelia naujas problemas: mažindami viešąsias išlaidas mes stabdome vystymą, o skatindami vartojimą sukeliame infliaciją. Taigi globali ekonomika grįžta į tyrimų laboratoriją - nė vienas iš šiuolaikinių ekonomistų negali būti 100 proc. teisus ir nei vienas vadovėlis nebeturi prasmės. Savojo recepto turi ieškoti kiekviena šalis. Kiekvieną dieną tirti padėtį, reaguoti ir improvizuoti.
- Ar krizės metu valstybė turi riboti savo funkcijas, ar labiau kontroliuoti ekonomiką?
- Manau, jog ūkio pakilimo laikais valstybė turėtų riboti savo funkcijas, o sunkmečiu imtis didesnės iniciatyvos. Man atrodo, jog žmonijos vystymosi istorija patvirtina būtent tai. Mes dabar patyrėme, jog kai kurie finansinių paslaugų instrumentai vystėsi greičiau nei įvairių šalių vyriausybės juos prognozavo ar ruošėsi. Prieš šią krizę nesuveikė nei Bretton Wood‘o, nei ligi tol buvusių sistemų saugikliai. Reikia ieškoti ko nors naujo. Artimiausioje ateityje reiks ne tik aktyvesnės atskirų šalių vyriausybių intervencijos į rinką, bet ir tarptautinių organizacijų įsikišimo bei reguliavimo.
- Intervencija, jūsų požiūriu - kas tai?
- Teoriškai laisvosios rinkos sistema yra labai gera idėja. Tačiau globaliame pasaulyje atsitiko taip, kad sukurėme ne laisvąją rinką, o globalią monopoliją. Ypač finansų ir finansinių instrumentų sistemose. Ši monopolinė sistema ėmė diktuoti pasaulio ekonomikai ir rinkos mechanizmams. Laisvosios rinkos sistema išsigimė. Vyriausybės, tarptautinės organizacijos turėtų sukurti naujus mechanizmus, kurie atgaivintų konkurenciją.
- Ką gi teks daryti?
- Vyksta labai įdomi diskusija globaliu mastu: ką gali didelės šalys turinčios galimybę įjungti pinigų spausdinimo mašinas ir ką gali nedidelės šalys, kurios neturi nei išteklių, nei spausdinimo mašinų. Manau, kad tokios šalys kaip Lietuva negali didinti savo viešųjų išlaidų, deficito ir skolos. Jos pirmiausiai karpyti viešąsias išlaidas, mažinti valdžios aparatą, naikinti įvairių institutų dubliuojančias funkcijas, šalinti kliūtis verslui ir taupyti. Kartu su struktūrinėmis reformosmis tokios tėra nedidelių šalių, kurios neturi išteklių ir spausdinimo mašinos, galimybės šiuo metu.
- Vis dėlto nemažai analitikų prognozuoja, kad globalaus ūkio atsigavimas ne už kalnų. Šia prasme jūs optimistė?
- Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas (PB) prognozuoja, kad šie metai bus labai sunkūs. Kitąmet, jeigu nebus naujų siurprizų globalioje bankų sistemoje, bus lengviau. Ko gero, greičiausiai atsigaus tos šalys, kurios pirmosios patyrė nuosmūkį. Europa turėtų atsigauti 2010 m. pabaigoje arba 2011 pradžioje. Baltijos šalių regionas -pusmečiu ar dar vėliau.
- Kurios reformos Lietuvoje būtiniausios?
- Lietuva iki šiol iš dalies parazituoja iš senosios, neekonomiškos ūkio struktūros. Ekonomika neįnovatyvi, o paslaugų sektorius neišvystytas. Mūsų galimybės: inovacijos, paslaugos, mokslas ir tyrimai. Neturint gamtos gausių išteklių, pats didžiausias turtas yra žmogus, kurį reikia labai saugoti. Problema ta, kad per du dešimtmečius mes išlaisvinome rinką, apribojome valstybės kišimąsi į ekonomiką, tačiau nesumažinome socialinių valstybės įsipareigojimų. Rinkos ekonomika ir iš senų laikų paveldėta socialinės apsaugos sistema nedera. O sunkmečiu ši disproporcija valstybei tampa nepakeliama.
- Ar tai reiškia, jog ateityje - mažesnės pensijos, mažesnės socialinės išmokos, mažesni asignavimai švietimui?
- Aš kitaip formuluočiau problemą. Visuomenė turi iš naujo sutarti, kokio dydžio mokesčius ji pasirengusi mokėti ir kokias paslaugas norėtų gauti iš valstybės. Šie dalykai susiję tiesiogiai, o ne atvirkščiai. Norint išlaikyti dabar esančią socialinę sistemą turi didėti mokesčiai. Jeigu mokesčiai liktų tokie pat, valstybės įsipareigojimai turi mažėti. Be abejo, net ir tas lėšas, kurias šiandien turi valstybė, galima išnaudoti daug efektyviau. Štai paskutinė PB studija rodo, jog mūsų sveikatos apsaugos sistema tai pernelyg daug ligoninių, per daug technikos, kuri deramai neišnaudojama, nes nėra reikiamo lygio specialistų. Pinigai dingsta tarsi į smėlį, o reikiamo efekto neturime.
- Lietuva, skirtingai nei Latvija, iki šiol atsisako kreiptis pagalbos į TVF. Jūs sakėte, kad šis žingsnis nereikalingas. Kodėl?
- Nes tai paskutinis žingsnis, kurį gali žengti valstybė. Lietuva dar gali susitvarkyti pati, jeigu išorinės skolinimosi sąlygos nepablogės. Nenorėčiau kritikuoti nei TVF, nei Pasaulio banko, tačiau kiekvienos šalies politikai turi žinoti, jog niekas už mus pačius mūsų problemų neišspręs. O Latvijos problemų komentuoti plačiau nenorėčiau. Mano nuomone, Latvija pagalbos į TVF kreipėsi tada, kai nebeturėjo kitos išeities.
- Vyriausybė visiškai atmetė lito devalvacijos idėją ir paskelbė tikslą mažinant viešąsias išlaidas siekti 2012 metais praverti euro zonos duris. Jūs pritariate šiai strategijai?
- Nenorėčiau žongliruoti konkrečiomis datomis. Tačiau euro zona yra finansinės disciplinos sinonimas. Tvarka finansų sistemoje turi būti dominuojanti mūsų mastymo paradigma kaip reali alternatyva politiniam populizmui. O kada sugebėsime euro zoną pasiekti, priklausys nuo krizės gilumo ir mūsų gebėjimo apsikuopti. Tariamų lito devalvacijos pliusų taip pat nematau. Galbūt ji būtų prasminga galvojant apie didesnį mūsų eksporto konkurencingumą. Tačiau parodykit man rinkas, kurių šiuo metu nėra užšaldžiusi recesija. Todėl lito devalvimas išaugintų tik valstybės skolą, kurios du trečdaliai yra užsienio valiuta, be to pabrangintų energijos išteklius. Todėl eikime euro įvedimo dienotvarkės kryptimi.
- Ar Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių, jūsų požiūriu, yra pavojinga?
- Kiekviena šalis turi įvairinti energetikos išteklius. Energetika, jos ištekliai visada neišvengiamai buvo matuojamos geopolitikos liniuote. Todėl išteklių ar, pavyzdžiui, elektros energetikos sistemos integracija į Vakarų tinklus yra kartu ir Lietuvos politinė nepriklausomybė. Ji yra būtina ir mes sieksime, kad nepriklausytume nuo vienintelių šaltinių.
- Ar tai reiškia, kad Lietuvos visuomenė turi būti pasirengusi artimiausioje ateityje už išteklius mokėti brangiau?
- Kaip ir už kiekvieną geopolitinį pasirinkimą. Yra tokia geopolitinės orientacijos kaina. Net sukūrus konkurencinę aplinką Lietuvos energetikos sistemoje pagal ES reikalavimus, šio sektoriaus ateitis niekada nebus vien ekonomikos ar verslo klausimas. Žinoma, konkurencinė aplinka energetikos rinkose yra svarbi, tačiau ji pirmiausiai turi pažaboti vietos monopolininkus ir apsaugoti vartotojų interesus. Šiuo metu Lietuvoje akivaizdžiai matyti, jog energetika yra toji sritis, kur statomi vietinės kilmės barjerai bet kokioms naujovėms, taip pat ir alternatyvių energijos išteklių plėtrai.
- Koks jūsų požiūris į sąlygas užsienio investicijoms Lietuvoje? Tarkime Rusijos verslas skundžiasi, jog čia yra diskriminuojamas...
- Investicijų srautas yra natūraliai sumažėjęs, prieš 15 metų prasidėjęs bumas baigėsi. Tačiau kol kas tai nėra labai skausminga, nes šalyje užsienio investicijų trūkumą kompensuoja ES paramos lėšos. Žinoma, reikia išanalizuoti, kodėl investicinė aplinka pablogėjo. Gi Rusijos kapitalo investicijos Lietuvai yra tokios pat svarbios, kaip ir bet kurios kitos. Yra sričių, kuriose ne ES kilmės investicijos yra ribojamos ir ginami Europos interesai. Bendra ES investicijų politika atitinka ir Lietuvos interesus, tačiau nėra jokio nacionalinio protencionizmo, kuris prieštarautų europinėms nuostatoms.
- Ar girdėjote siūlymus šiek tiek atsitraukti nuo vykdomosios valdžios ir likti tokia visuomenę konsoliduojančia politikos figūra, kurią jūsų pirmtako laikais daugelis vadino „moralės autoritetu“?
- Politologų požiūriu, kaip tik tai ir turėčiau daryti. Būtų gudru atsitraukti į šalį, baksnoti pirštu ir kritikuoti. Tačiau laikau save žmogumi, kuris niekada nesikratė atsakomybės. Ir pirmą dalyką, kurį prisiminsiu, jeigu dirbsime ranka rankon su Vyriausybe, yra atsakomybė.
- O gal kaip tik šiai laikais yra prasminga preciziškai laikytis valdžių padalijimo principo?
- Tai abstrakti teorija. Aš žinau, kad šiandien šalies žmonės man suteikė didelį pasitikėjimo kreditą. Todėl kalbėčiau ne tik apie valdžios, bet visos visuomenės susitelkimą dideliems darbams. Viena iš skaudžių visuomenės problemų yra ta, kad demokratijos mechanizmus uzurpavo politinis elitas. Negali būti sveika ekonomika, jeigu piliečių dalyvavimas priimant sprendimus yra apribotas. O sveiko ūkio - be sveikos politikos. Vis mažesnis žmonių domėjimasis politika, pilietiškumo stoka yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos demokratijos grimasos.
- Visi jūsų pirmtakai anksčiau ar vėliau bėdojo dėl, esą, menkų šalies vadovo įgaliojimų...
- Politikoje yra instrumentų de jure ir yra instrumentų de facto. Juridiniai instrumentai surašyti Konstitucijoje: veto, įstatymo iniciatyvos teisė, pareigūnų skyrimas. Faktiniai instrumentai - žmonių pasitikėjimas, mano žodis, kuris, atrodo, iki šiol turėjo nemažą įtaką. Pagaliau esu tam tikros srities profesionalė, tai leidžia man siūlyti savo pagalbą Vyriausybei.
- Ar sutinktute su teigiančiais, jog bet kuris aukštas pareigas valdžioje užėmęs politikas svarbiausius savo darbus atlieka per pirmąjį savo pusmetį?
- Tai priklauso nuo kadencijos trukmės (šypsosi - aut. past)... Galbūt jie ir teisūs: per pirmąjį pusmetį įmanomas šviežias ir objektyvus žvilgsnis, kol rutina ir sistema galutinai neįtraukia.. Tačiau man atrodo, jog pagrindinius tikslus, kuriuos kėliau ne tik rinkimų kampanijoje, bet ir sau, puikiai įsivaizduoju. Tikiuosi, kad jų įgyvendinti nesutrukdys politinės ir ekonominės sąlygos.
_________________________
Šis tekstas yra (c) "Verslo žinios". Norintiems jį paskelbti platesnei auditorijai derėtų kreiptis į redakciją.