SKAITYMAI (SPALIS)
Spalio mėnuo buvo įtemptas, tad nelabai, ką perskaičiau: A. Sapkowski "Elfų kraujas", B. Vian „Dienų puta“, U. Stark „Sikstenas“ ir L. Fuks „Lavonų degintojas".
Ladislav Fuks „Lavonų degintojas“ (Tyto alba, 2007) - čekų rašytojo romanas apie Prahos krematoriume dirbantį paprastą poną Kopfrkinglą. XX a., 4-asis dešimtmetis. Propaganda pagrindinį veikėją iš paprasto čeko, pavyzdingo šeimos tėvo, po truputį paverčia grynu vokiečiu, pavyzdingu naciu.
Knygos efektą ypatingai sustiprina šleikščiai saldus stilius, kuris ne tik atspindinti pono Kopfrkinglo nesudėtingą požiūrį į gyvenimą (tai, ką sako kiti, negali būti netiesa), bet ir sustiprina žiaurius gyvenimo pokyčius.
Šiame romane nėra nei "Šveiko" humoro, nei B. Hrabal‘o grotesko - vien tik per smegenis trenkiantis supratimas, kaip paprastai žmogus daro tai, ką vadiname, žiauriais nusikaltimais.
Ulf Stark „Sikstenas“ (Nieko rimto, 2007) - simpatiško formato, labai trumpa knygutė apie paauglį Siksteną, kuris gyvena su tėčiu, nes mama išėjo su kitu. Ir nors tėtis rūpinasi sūnumi, tačiau namie trūksta moteriškos rankos. Sikstenas kartu su geriausiu draugu Jonte nutaria surasti tėtei draugę.
Švedų rašytojo apysaka pirmiausiai skirta paaugliams, tačiau jos nuoširdumas sužavėjo ir mane - 20-30 min „komedijos, lyrizmo bei psichologijos subtilumo“ ( (c) K. Urba) nepamaišys ir vyresniems.
Šią knygutę, kaip ir G. Beresnevičiaus literatūrinę išmonę „Kaukučiai ir varinis šernas“, iliustravo Lina Dūdaitė. Tai jau antra jos iliustruota knyga, kurią skaitau, ir vėl negaliu nepareikšti susižavėjimo. Panašu, kad leidykla „Nieko rimto“ rimtai žiūri į apipavidalintojus: be pripažinto Kęstučio Kasparavičiaus, publikos mėgstamos Sigutės Ach, atrasta ir savo stilių turinti Lina Dūdaitė.
Andrzej Sapkowski „Elfų kraujas“ (Eridanas, 2006) - trečioji Raganiaus epo dalis. Kadangi visos paskolintos paskaityti dalys jau sugrįžo namo, bus galima rimtai sėsti ir skaityti toliau.
P. S. Gali būti, kad pastaruoju metu truputį per daug skaičiau apie Rusiją, Sovietų Sąjungą, Lenkiją, nes ir šiame romane pradėjau matyti užuominas apie rusų ir lenkų valstybių santykius. Paslėptos mintys, postmodernizmas ar tiesiog mano nupušimas?
Boris Vian „Dienų puta“ (Tyto alba, 2006): iki šiol nieko nežinojau apie šį autorių, nors Wikipedia rašo, kad B. Vian - ir rašytojas, ir poetas, ir muzikantas, ir dainininkas, ir vertėjas, ir kritikas, ir aktorius, ir dar bala žino kas. Leidykla šį romaną (1946 m.) pristato kaip „prancūzų klasikos aukso fondą“, nagrinėjamą mokyklose ir universitetuose.
Knyga būtų eilinis (ir net prastokas) meilės romanas, jeigu ne šizovas stilius: šikšnosparnio odos batai man nepasirodė neįmanomas apavas, bet liga, nuo kurios plaučiuose išauga lelija - čia jau veža (gydymas irgi įdomus: reikia, kad ligonį nuolat suptų kitų gėlių aromatas, kuris nustelbtų piktybinio augalo aromatą ir taip jį po truputį sunaikintų).
Ir dar: B. Vian‘ui labai jau nemėgo garsiojo egzistencialisto Žano Solio Partro (palyginimui kūrinių pavadinimai: „Butelis ir nebutelis“ vs. „Būtis ir nebūtis“, „Vėmalai“ vs. „Šleikštulys").
Ladislav Fuks „Lavonų degintojas“ (Tyto alba, 2007) - čekų rašytojo romanas apie Prahos krematoriume dirbantį paprastą poną Kopfrkinglą. XX a., 4-asis dešimtmetis. Propaganda pagrindinį veikėją iš paprasto čeko, pavyzdingo šeimos tėvo, po truputį paverčia grynu vokiečiu, pavyzdingu naciu.
Knygos efektą ypatingai sustiprina šleikščiai saldus stilius, kuris ne tik atspindinti pono Kopfrkinglo nesudėtingą požiūrį į gyvenimą (tai, ką sako kiti, negali būti netiesa), bet ir sustiprina žiaurius gyvenimo pokyčius.
Šiame romane nėra nei "Šveiko" humoro, nei B. Hrabal‘o grotesko - vien tik per smegenis trenkiantis supratimas, kaip paprastai žmogus daro tai, ką vadiname, žiauriais nusikaltimais.
Ulf Stark „Sikstenas“ (Nieko rimto, 2007) - simpatiško formato, labai trumpa knygutė apie paauglį Siksteną, kuris gyvena su tėčiu, nes mama išėjo su kitu. Ir nors tėtis rūpinasi sūnumi, tačiau namie trūksta moteriškos rankos. Sikstenas kartu su geriausiu draugu Jonte nutaria surasti tėtei draugę.
Švedų rašytojo apysaka pirmiausiai skirta paaugliams, tačiau jos nuoširdumas sužavėjo ir mane - 20-30 min „komedijos, lyrizmo bei psichologijos subtilumo“ ( (c) K. Urba) nepamaišys ir vyresniems.
Šią knygutę, kaip ir G. Beresnevičiaus literatūrinę išmonę „Kaukučiai ir varinis šernas“, iliustravo Lina Dūdaitė. Tai jau antra jos iliustruota knyga, kurią skaitau, ir vėl negaliu nepareikšti susižavėjimo. Panašu, kad leidykla „Nieko rimto“ rimtai žiūri į apipavidalintojus: be pripažinto Kęstučio Kasparavičiaus, publikos mėgstamos Sigutės Ach, atrasta ir savo stilių turinti Lina Dūdaitė.
Andrzej Sapkowski „Elfų kraujas“ (Eridanas, 2006) - trečioji Raganiaus epo dalis. Kadangi visos paskolintos paskaityti dalys jau sugrįžo namo, bus galima rimtai sėsti ir skaityti toliau.
P. S. Gali būti, kad pastaruoju metu truputį per daug skaičiau apie Rusiją, Sovietų Sąjungą, Lenkiją, nes ir šiame romane pradėjau matyti užuominas apie rusų ir lenkų valstybių santykius. Paslėptos mintys, postmodernizmas ar tiesiog mano nupušimas?
Boris Vian „Dienų puta“ (Tyto alba, 2006): iki šiol nieko nežinojau apie šį autorių, nors Wikipedia rašo, kad B. Vian - ir rašytojas, ir poetas, ir muzikantas, ir dainininkas, ir vertėjas, ir kritikas, ir aktorius, ir dar bala žino kas. Leidykla šį romaną (1946 m.) pristato kaip „prancūzų klasikos aukso fondą“, nagrinėjamą mokyklose ir universitetuose.
Knyga būtų eilinis (ir net prastokas) meilės romanas, jeigu ne šizovas stilius: šikšnosparnio odos batai man nepasirodė neįmanomas apavas, bet liga, nuo kurios plaučiuose išauga lelija - čia jau veža (gydymas irgi įdomus: reikia, kad ligonį nuolat suptų kitų gėlių aromatas, kuris nustelbtų piktybinio augalo aromatą ir taip jį po truputį sunaikintų).
Ir dar: B. Vian‘ui labai jau nemėgo garsiojo egzistencialisto Žano Solio Partro (palyginimui kūrinių pavadinimai: „Butelis ir nebutelis“ vs. „Būtis ir nebūtis“, „Vėmalai“ vs. „Šleikštulys").