skaitymai (rugsėjis)
Rugsėjo mėnesį gimusius, tfu, perskaitytas knygutes prašom į eilę atsistot: „Vilniaus keliautojai laiku“, G. Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“, G. Cook „Saldžiabalsis sidabrinis bliuzas“ ir „Nuožmiosios aukso širdys“, M. Cox „Magiška muzika“ ir J. Stroud „Smarkando amuletas“.
"Vilniaus keliautojai laiku“ (Versus aureus, 2006):
„Vilniaus keliautojų laiku klubas yra tęsinys įdomaus Vakarų Europoje vykdomo projekto, mėginančio numatyti mūsų laukiančias permainas iki 2030 metų ir paieškoti atsakymų į kylančius ir kilsiančius klausimus. Idėjos autorius yra žinomas futuristas ir pasaulinio bestselerio „Svajonių visuomenė“ autorius Rolfas Jensenas iš Danijos.
R. Jensenas maloniai pasiūlė ateities svarstymų ir svajonių erdvę išplėsti ir į Lietuvą, skatino burtis ir diskutuoti, pats su įžanginiu pranešimu dalyvavo pirmajame Vilniaus klubo posėdyje.
Naudodamiesi šiuo pasiūlymu keliolika Lietuvos verslo, kultūros ir politikos atstovų, šios knygos autorių, mėgino formuluoti ir mūsų Tėvynės raidos viziją - kokią Lietuvą galėtume turėti 2030 metais, kad ji geriausiai išnaudotų pasaulio pažangos galimybes, o mūsų piliečiai gerai jaustųsi globalizacijos erdvėse. Kartu, žinoma, brėžtos ir pasaulio pokyčių perspektyvos.“ (knygos nugarėlė).
Autorių sąrašas intriguoja: Leonidas Donskis, kun. Ričardas Doveika, Edvardas Gudavičius, Eduardas Vilkas, Andrius Kubilius, taip pat keletos žinomų Lietuvos įmonių (UAB „ARVI ir ko“, „UAB „Skubos siuntos“, AB „Vilniaus vingis“, ŽŪB „Nematekas“) vadovai. Deja, ne visus nostrdamusus buvo vienodai įdomu skaityti: jaučiasi, kas turi ką pasakyti ir moka tai daryti (mokslo atstovai, išdėstę savo ir baltuosius, ir juoduosius Lietuvos raidos scenarijus), o kas tik mėtosi dideliu kiekiu lentelių, analizių ir pan. (A. Kubilius). Tiesa, kai kurių verslo atstovų pasisakymai tebuvo įmonės pristatymai, bandant pridėti ateities perspektyvas (kaip prasčiausias to pavyzdys įstrigo ponios Egidijos Vaicekauskienė, pristatomos kaip ŽŪB „Nematekas“ bendrasavininkės, bendrovės direktorės, visuomenininkės, „vizija“).
Kitas knygos trūkumas - autoriai išdėstyti abėcėlės tvarka, nors iš teksto matyti, kad kai kurie oponuoja ar pritaria vieni kitiems: skaitai tekstą „sutinku su ponu E. Vilku, kuris...“, pats ponas E. Vilkas nukištas į pabaigą.
Reikėtų knygą išsaugoti iki 2030 m.: bus įdomu paskaityti ir pasižiūrėti, kas išsipildė, ko pavyko išvengti.
Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (Nieko rimto, 2007) - literatūrinė pasaka, kurioje išgalvoti neišgalvotų (?) senovės lietuvių mitologijos veikėjų nuotykiai. Skirta mažiausiems (jau mokantiems savarankiškai skaityti; dar nemokantys gali prašyti tėvelių paskaityti): įdomi istorija, graži kalba, laaabai gražios Linos Dūdaitės iliustracijos. Nežinau, kaip vertins vaikai, bet man patiko.
Glen Cook „Saldžiabalsis sidabrinis bliuzas“ ir „Nuožmiosios aukso širdys“ (Eridanas, 2007) - pirmosios dvi knygos iš serijos apie privatų seklį Garetą. Garetas - tas pats R. Chandler‘io kieto detektyvo tipo atstovas, tik veiksmas vyksta pasaulyje, kur egzistuoja troliai, kentaurai, vampyrai, gyvieji lavonai ir pan. Alus ir gražios moterys į šį pasaulį perkelti nepakeisti.
Kiekvienoje knygoje nuotykis prasideda ir baigiasi, todėl galima skaityti ne iš eilės. Iš kitos pusės, antrajame romane yra užuominų apie pirmojo įvykius, todėl jeigu esate labai pastabus ir turite gerą atmintį, skaityti ne eilės tvarka gali būti ne taip įdomu.
Nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai. Humoro ne per daugiausiai, bet tarp Europos krepšinio čempionato rungtynių visai gerai susiskaitė. „Nuožmiosios aukso širdys“ patiko labiau: pliusą gavo už tai, kad jame žūsta ne tik neigiami veikėjai (gyvenimas nuo holivudinių filmų tuo ir skiriasi, kad pastaruosiuose miršta tik blogiukai ir nereikšmingi asmenys), o ir veikėjai labiau sutvarkyti: ką pirmajame romane veikė loghiras taip ir nesupratau...
Michael Cox „Magiška muzika“ (Egmont Lietuva, 2000): kadaise su malonumu perskaičiau visas "Kraupiosios istorijos" knygutes (deja, nelabai, ką pamenu - matyt, teks iš naujo pervesti), todėl nutariau susipažinti ir su kita panašia serija „Kraupusis menas“ (eilės laukia ir „Kraupusis mokslas“). Labai sužavėtas nesu, bet ir didelio nusivylimo nejaučiu: pora valandėlių skaitymo, kad kai ką prisiminčiau ir sėdėčiau kai kuriuos akcentus. Ne tiek knyga, kiek geras straipsnis apie muziką nuo didžiųjų klasikos meistrų iki šiuolaikinių populiariųjų srovių.
Beje, Michael‘as Cox‘as, kaip ir „Kraupiosios istorijos“ autorius Terry Deary, tipiškas britas: rokas „Magiškoje muzikoje“ apsiriboja Jungtinės Karalystės band‘ais.
Jonathan Stroud „Samarkando amuletas“ (Alma littera, 2007) - pirmoji iš trilogijos apie jauną burtininką knyga. Lietuviškai jau pasirodė ir antroji dalis („Golemo akis“), bet bibliotekoje kol kas yra tik ši. Iš knygos aprašymo tikėjausi kažko panašaus į Harį Poterį, iš knygos pradžioje pateiktų atsiliepimų - Robert‘o Asprin‘o "Blėnių vėžėčių".
Bent jau ši dalis už J. K. Rowling ciklą pasirodė stipresnė: pagrindinis veikėjas Natanielis panašesnis į paauglį, o ne į super didvyrį, o džino Bartimėjaus požiūris į žmones ir pastabos pakelia nuotaiką. Terry Pratchett‘o lygio nepasiekiama, bet ir R. Asprinui‘o pirmosioms knygoms apie Skivį labai nenusileidžiama (reikia įvertinti, kad knyga vis dėlto skirta paaugliams). Panašu, kad skaitysiu visą trilogiją.
"Vilniaus keliautojai laiku“ (Versus aureus, 2006):
„Vilniaus keliautojų laiku klubas yra tęsinys įdomaus Vakarų Europoje vykdomo projekto, mėginančio numatyti mūsų laukiančias permainas iki 2030 metų ir paieškoti atsakymų į kylančius ir kilsiančius klausimus. Idėjos autorius yra žinomas futuristas ir pasaulinio bestselerio „Svajonių visuomenė“ autorius Rolfas Jensenas iš Danijos.
R. Jensenas maloniai pasiūlė ateities svarstymų ir svajonių erdvę išplėsti ir į Lietuvą, skatino burtis ir diskutuoti, pats su įžanginiu pranešimu dalyvavo pirmajame Vilniaus klubo posėdyje.
Naudodamiesi šiuo pasiūlymu keliolika Lietuvos verslo, kultūros ir politikos atstovų, šios knygos autorių, mėgino formuluoti ir mūsų Tėvynės raidos viziją - kokią Lietuvą galėtume turėti 2030 metais, kad ji geriausiai išnaudotų pasaulio pažangos galimybes, o mūsų piliečiai gerai jaustųsi globalizacijos erdvėse. Kartu, žinoma, brėžtos ir pasaulio pokyčių perspektyvos.“ (knygos nugarėlė).
Autorių sąrašas intriguoja: Leonidas Donskis, kun. Ričardas Doveika, Edvardas Gudavičius, Eduardas Vilkas, Andrius Kubilius, taip pat keletos žinomų Lietuvos įmonių (UAB „ARVI ir ko“, „UAB „Skubos siuntos“, AB „Vilniaus vingis“, ŽŪB „Nematekas“) vadovai. Deja, ne visus nostrdamusus buvo vienodai įdomu skaityti: jaučiasi, kas turi ką pasakyti ir moka tai daryti (mokslo atstovai, išdėstę savo ir baltuosius, ir juoduosius Lietuvos raidos scenarijus), o kas tik mėtosi dideliu kiekiu lentelių, analizių ir pan. (A. Kubilius). Tiesa, kai kurių verslo atstovų pasisakymai tebuvo įmonės pristatymai, bandant pridėti ateities perspektyvas (kaip prasčiausias to pavyzdys įstrigo ponios Egidijos Vaicekauskienė, pristatomos kaip ŽŪB „Nematekas“ bendrasavininkės, bendrovės direktorės, visuomenininkės, „vizija“).
Kitas knygos trūkumas - autoriai išdėstyti abėcėlės tvarka, nors iš teksto matyti, kad kai kurie oponuoja ar pritaria vieni kitiems: skaitai tekstą „sutinku su ponu E. Vilku, kuris...“, pats ponas E. Vilkas nukištas į pabaigą.
Reikėtų knygą išsaugoti iki 2030 m.: bus įdomu paskaityti ir pasižiūrėti, kas išsipildė, ko pavyko išvengti.
Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (Nieko rimto, 2007) - literatūrinė pasaka, kurioje išgalvoti neišgalvotų (?) senovės lietuvių mitologijos veikėjų nuotykiai. Skirta mažiausiems (jau mokantiems savarankiškai skaityti; dar nemokantys gali prašyti tėvelių paskaityti): įdomi istorija, graži kalba, laaabai gražios Linos Dūdaitės iliustracijos. Nežinau, kaip vertins vaikai, bet man patiko.
Glen Cook „Saldžiabalsis sidabrinis bliuzas“ ir „Nuožmiosios aukso širdys“ (Eridanas, 2007) - pirmosios dvi knygos iš serijos apie privatų seklį Garetą. Garetas - tas pats R. Chandler‘io kieto detektyvo tipo atstovas, tik veiksmas vyksta pasaulyje, kur egzistuoja troliai, kentaurai, vampyrai, gyvieji lavonai ir pan. Alus ir gražios moterys į šį pasaulį perkelti nepakeisti.
Kiekvienoje knygoje nuotykis prasideda ir baigiasi, todėl galima skaityti ne iš eilės. Iš kitos pusės, antrajame romane yra užuominų apie pirmojo įvykius, todėl jeigu esate labai pastabus ir turite gerą atmintį, skaityti ne eilės tvarka gali būti ne taip įdomu.
Nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai. Humoro ne per daugiausiai, bet tarp Europos krepšinio čempionato rungtynių visai gerai susiskaitė. „Nuožmiosios aukso širdys“ patiko labiau: pliusą gavo už tai, kad jame žūsta ne tik neigiami veikėjai (gyvenimas nuo holivudinių filmų tuo ir skiriasi, kad pastaruosiuose miršta tik blogiukai ir nereikšmingi asmenys), o ir veikėjai labiau sutvarkyti: ką pirmajame romane veikė loghiras taip ir nesupratau...
Michael Cox „Magiška muzika“ (Egmont Lietuva, 2000): kadaise su malonumu perskaičiau visas "Kraupiosios istorijos" knygutes (deja, nelabai, ką pamenu - matyt, teks iš naujo pervesti), todėl nutariau susipažinti ir su kita panašia serija „Kraupusis menas“ (eilės laukia ir „Kraupusis mokslas“). Labai sužavėtas nesu, bet ir didelio nusivylimo nejaučiu: pora valandėlių skaitymo, kad kai ką prisiminčiau ir sėdėčiau kai kuriuos akcentus. Ne tiek knyga, kiek geras straipsnis apie muziką nuo didžiųjų klasikos meistrų iki šiuolaikinių populiariųjų srovių.
Beje, Michael‘as Cox‘as, kaip ir „Kraupiosios istorijos“ autorius Terry Deary, tipiškas britas: rokas „Magiškoje muzikoje“ apsiriboja Jungtinės Karalystės band‘ais.
Jonathan Stroud „Samarkando amuletas“ (Alma littera, 2007) - pirmoji iš trilogijos apie jauną burtininką knyga. Lietuviškai jau pasirodė ir antroji dalis („Golemo akis“), bet bibliotekoje kol kas yra tik ši. Iš knygos aprašymo tikėjausi kažko panašaus į Harį Poterį, iš knygos pradžioje pateiktų atsiliepimų - Robert‘o Asprin‘o "Blėnių vėžėčių".
Bent jau ši dalis už J. K. Rowling ciklą pasirodė stipresnė: pagrindinis veikėjas Natanielis panašesnis į paauglį, o ne į super didvyrį, o džino Bartimėjaus požiūris į žmones ir pastabos pakelia nuotaiką. Terry Pratchett‘o lygio nepasiekiama, bet ir R. Asprinui‘o pirmosioms knygoms apie Skivį labai nenusileidžiama (reikia įvertinti, kad knyga vis dėlto skirta paaugliams). Panašu, kad skaitysiu visą trilogiją.