(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip Aronas tapo Ivanovu, o Vasia - Rabinovičiumi
- Nenoriu aš daugiau gyventi šioje šalyje!!! - isteriškai spurdėjo stipriai pakaušęs Vasia Ivanovas. Tiesa, spurdėjo jis galingose Rivkos rankose, veržėsi nuo jos kelių, o ji spaudė jo galvą prie savo neaprėpiamos krūtinės ir šnibždėjo:
- Na, Vasiuk... Na, mano berniuk... Na, nusiramink, vaikeliuk... Aronai!!! Gana lakti degtinę! Daryk gi ką nors!... Ko tu sėdi kaip šūdas vardynose?!
- Ką aš galiu padaryti? - Aronas liūdnai išgėrė stiklinę.
- Užkąsk, zuikeli, - Klavka tučtuojau jam pakišo sumuštinį.
- Aš paprasčiausiai negaliu čia daugiau gyventi... - pravirko Vasia.
- Aronai! Tu matai, kokia jo būklė?! Daryk gi ką nors! - pakartojo Rivka.
- Ką aš, paprastas darbininkas, galiu padaryti, jeigu jie rusų inteligentą privedė iki to, kad jis nori palikti savo tėvynę?... - Aronas palaipsniui nuo liūdnos nuotaikos linko link zoologinio įniršio:
- O va aš juos grabe mačiau visus baltomis šlepetėmis! Ir morką jiems į srėbtuvę, iš viso niekur iš čia nesijudinsiu!!! Nors aš ir Rabinovičius!...
- Dieve mano!... - tęvai suaimanavo Vasia. - Jei aš būčiau Rabinovičiumi!... Tiek jūs mane čia ir tematytumėt!..
Ir čia staiga Rivka nulaipino Vasią nuo savo kelių, pastatė priešais save ir iškilmingai ištarė:
- ”Jūs prašot dainų - ir jų aš turiu!“ Tu nori būti Rabinovičiumi? Klausimų nėra. Mes su tavim susituoksime, tu imi mano pavardę, o aš parūpinu mumi visiems keturiems po iškvietimą, ir mes nešdinamės iš šičia kap geručiai!
- Oi... - išsigando Aronas ir nerimastingai pažiūrėjo į Vasią.
- Genealu!... - Vasia buvo sukrėstas sprendimo paprastumo.
- O jei šiti du idiotai neužsimanys su mumi važiuoti - skraidys pas mumi į svečius, - Rivka parodė į Aroną ir Klavką. - Dabar, sako, tai paprasta.
Klavka užsiropštė Aronui ant kelių ir švelniai prie jo prigludo:
- O tu, Arončiuk, vedi mane ir imi mano pavardę. Ir tampi Ivanovu. Tegul tuomet pabando nepaimti tavęs į darbą!...
daugiau