Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba I go to Haifa (I-3)
(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip sunku surasti vietą po tarybine saule
Ant didelės įstaigos įėjimo durų lenta: “SKUBIAI REIKALINGI“... - ir žemiau išvardinta dvi dešimtys specialybių. Kadrų skyriuje griežta moteris aukštai sukelta šukuosena grąžino Vasiai Ivanovui jo dokumentus:
- Teistų neimame. Juolab į tiekimą. Mūsų įmonė yra “režiminė“.
- Buvo “režiminė“, - švelniai pataisė ją Vasia. - Dabar jūs, ačiū dievui, puodus štampuojate.
- O jūs įsitikinęs, kad tik puodus? - nusišiepė moteris. - Sekantis!
- Autošaltkalvis. - Aronas padėjo ant stalo savo dokumentus.
- Va, čia kitas reikalas! Autošaltkalviai mums - kaip oras!... - moteris atvertė Arono pasą, perskaitė jo pavardę, vardą ir tėvavardį, ir tučtuojau grąžino jį atgal. - Aš ir pamiršau, Aronai Moisėjevičiau, kad va autošaltkalvius mes kaip tik visus jau ir priėmėme. Sekantis!
Kitame kadrų skyriuje jaunuolis geltonu kaklaraiščiu ir raudonais languotais marškiniais kalbėjo Vasiai Ivanovui:
- Ech, Vasilijau Petrovičiau! Jei tik būtų mano valia!... Mums tiekėjai su tokia patirtimi - va kaip reikalingi! Bet be teistumo. Atleisk, Ivanovai. Atleisk, - ir jaunuolis pasisuko į Aroną:
- Tau ko?
- Autošaltkalvis aš...
- Autošaltkalvis? Duok pasą!
Įdėmiai išstudijavo Arono pasą, palingavo galva, metė pasą ant stalo ir nusivylęs pasakė:
- Klausyk, Rabinovičiau! Tu iš manęs juokiesi? Aš tave šiandien paimsiu, o ryt tu į Izraelį išdumsi?!
- Tai kad nesiruošiu aš niekur išvažiuoti! - riktelėjo Aronas.
- Visi taip sako. O po to - linkėjimai iš Tel Avivo! Tu Viduržemio jūroje maudaisi, o aš kaip oblius vėl ieškau autošaltkalvio!
- Ko gi tu mane iš šalies grūdi, šunsnuki?! - užriaumojo Aronas ir jau buvo belendąs link jaunuolio, bet Vasia Ivanovas, lyg foksterjeras, pakibo ant Arono atkalbinėdamas:
- Arončikai!... Maldauju!... Prisimink zoną, Aronai!!!
Trečiame kadrų skyriuje jau sriūbavo Vasia Ivanovas:
- Bet juk aš savo atsėdėjau! Aš gi atpirkau visą kaltę!...
Šešiasdešimtmetis atsargos karininkas labai ramiai, tėviškai kalbėjo:
- Žinau, žinau. Pats dvidešimt metų lageriuose atidirbau. Garbės čekisto ženklelį turiu. Kiek jūsų bernelių per mano rankas perėjo!... Ir matau aš, kad tu geras žmogus - mano akylumas tam išugdytas. O instrukcija? Jei teistas - neleidžiama.
Jis pasisuko į Aroną:
- Tau ko?
- Autošaltkalvis aš. Va, dokumentai...
- O kam man tavo dokumentai? Aš ir taip matau, kas tu. Man asmeniškai, nors negras, nors kinas, vienodai. Aš senas užsigrūdinęs internacionalitas. O mūsų generalinis direktorius šito nemėgsta...
- Ko ŠITO? - užriaumojo Vasilijus ir puolė atsargos karininką.
Bet čia Aronas sugriebė Vasią į glėbį ir išnešė iš kabineto:
- Tau dar vieno termino reikia, šikniau?...
daugiau
(c) vertimas iš rusų kalbos - mano
Kaip sunku surasti vietą po tarybine saule
Ant didelės įstaigos įėjimo durų lenta: “SKUBIAI REIKALINGI“... - ir žemiau išvardinta dvi dešimtys specialybių. Kadrų skyriuje griežta moteris aukštai sukelta šukuosena grąžino Vasiai Ivanovui jo dokumentus:
- Teistų neimame. Juolab į tiekimą. Mūsų įmonė yra “režiminė“.
- Buvo “režiminė“, - švelniai pataisė ją Vasia. - Dabar jūs, ačiū dievui, puodus štampuojate.
- O jūs įsitikinęs, kad tik puodus? - nusišiepė moteris. - Sekantis!
- Autošaltkalvis. - Aronas padėjo ant stalo savo dokumentus.
- Va, čia kitas reikalas! Autošaltkalviai mums - kaip oras!... - moteris atvertė Arono pasą, perskaitė jo pavardę, vardą ir tėvavardį, ir tučtuojau grąžino jį atgal. - Aš ir pamiršau, Aronai Moisėjevičiau, kad va autošaltkalvius mes kaip tik visus jau ir priėmėme. Sekantis!
Kitame kadrų skyriuje jaunuolis geltonu kaklaraiščiu ir raudonais languotais marškiniais kalbėjo Vasiai Ivanovui:
- Ech, Vasilijau Petrovičiau! Jei tik būtų mano valia!... Mums tiekėjai su tokia patirtimi - va kaip reikalingi! Bet be teistumo. Atleisk, Ivanovai. Atleisk, - ir jaunuolis pasisuko į Aroną:
- Tau ko?
- Autošaltkalvis aš...
- Autošaltkalvis? Duok pasą!
Įdėmiai išstudijavo Arono pasą, palingavo galva, metė pasą ant stalo ir nusivylęs pasakė:
- Klausyk, Rabinovičiau! Tu iš manęs juokiesi? Aš tave šiandien paimsiu, o ryt tu į Izraelį išdumsi?!
- Tai kad nesiruošiu aš niekur išvažiuoti! - riktelėjo Aronas.
- Visi taip sako. O po to - linkėjimai iš Tel Avivo! Tu Viduržemio jūroje maudaisi, o aš kaip oblius vėl ieškau autošaltkalvio!
- Ko gi tu mane iš šalies grūdi, šunsnuki?! - užriaumojo Aronas ir jau buvo belendąs link jaunuolio, bet Vasia Ivanovas, lyg foksterjeras, pakibo ant Arono atkalbinėdamas:
- Arončikai!... Maldauju!... Prisimink zoną, Aronai!!!
Trečiame kadrų skyriuje jau sriūbavo Vasia Ivanovas:
- Bet juk aš savo atsėdėjau! Aš gi atpirkau visą kaltę!...
Šešiasdešimtmetis atsargos karininkas labai ramiai, tėviškai kalbėjo:
- Žinau, žinau. Pats dvidešimt metų lageriuose atidirbau. Garbės čekisto ženklelį turiu. Kiek jūsų bernelių per mano rankas perėjo!... Ir matau aš, kad tu geras žmogus - mano akylumas tam išugdytas. O instrukcija? Jei teistas - neleidžiama.
Jis pasisuko į Aroną:
- Tau ko?
- Autošaltkalvis aš. Va, dokumentai...
- O kam man tavo dokumentai? Aš ir taip matau, kas tu. Man asmeniškai, nors negras, nors kinas, vienodai. Aš senas užsigrūdinęs internacionalitas. O mūsų generalinis direktorius šito nemėgsta...
- Ko ŠITO? - užriaumojo Vasilijus ir puolė atsargos karininką.
Bet čia Aronas sugriebė Vasią į glėbį ir išnešė iš kabineto:
- Tau dar vieno termino reikia, šikniau?...
daugiau