Rembrandtas Lietuvoje, arba pastatas su jo paveikslu
1791 metais - pačiame Respublikos žlugimo įkarštyje, Olandijoje besilankęs Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kleopas Oginskis iš Hagos valdovui Stanislovui Augustui Poniatovskiui rašė tokio turinio laišką:
,,Pone, Jūsų Karališkajai Malonybei siunčiu Kazoką, kurį Rembrandtas [originale - Reinbrandt], pasodino ant žirgo ir visa tai surijo iš manęs 420 vokiškų guldenų. Teisinguoju Jūsų Karališkosios Malonybės gailestingumu pasikliaudamas, kad tokiu atveju apelsinmedis nublanks, griūnu po kojomis.
Nuolankus Jūsų Karališkosios Malonybės tarnas Mykolas Oginskis”.
Rembrandt, Lenkų raitelis, 1655 m., aliejus, drobė, 116.8 × 134.9 cm, M.C.Fricko rinkinys
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio inventoriuose šis Rembrandto paveikslas taip buvo ir vadinamas - ,,Kazoku ant žirgo” (Cosaque à cheval). 1814 metais kūrinį įsigijo Ksaveras Druckis Lubeckis, netrukus jis atiteko Vilniaus vyskupui Jeronimui Stroinovskiui, o po šio mirties senatorius Valerijonas Stroinovskis perkėlė ,,Kazoką” iš Vilniaus į Gorochovo rūmus Voluinėje.
Bene anksčiausiai kūrinį moksliškai bandęs interpetuoti Rafałas Stroynowskis įskiepijo ne tik mokslinėje apyvartoje, bet ir žiūroviškoje kolektyvinėje sąmonėje iki šiol gają hipotezę, kad olandų dailininkas pavaizdavo ne ką kitą, o Respublikos ,,lisovčiką”. ,,Nustatytas” netgi konkretus asmuo - vienas iš ,,lisovčikų” vadų - Stanislovas Stroinovskis. Kitas menamas vaizduojamasis - tai Marcijonas Aleksandras Oginskis, irgi pasižymėjęs karuose su Maskva [Kęstutis P. Žygas. Rembrandto „Lietuvių raitelis“?, in: Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. P. 96-99.]
Lenkų raitelio idėja gaji ne vieno autoriaus (nuo 1898 metais kuravusio Rembrandto parodą Hofstede de Grooto iki personažo aprangą ir ekipuotę iki raitelio kaulų smegenų 1964-aisiais išnarsčiusio Zdzisławo Żygulskio) raštuose [Z. Żygulski, „‚Lisowczyk‘ Rembrandta (studium ubioru i uzbrojenia)“, in: Biuletyn Historii Sztuki, t. 26, nr. 2, s. 83-111.]. Iš tikrųjų - lenkų raiteliu šį paveikslą galima laikyti ne tik dėl rekvizitinių subtilybių (tai yra - vaizduojamojo asmens aprangos ar ginklų), bet ir dėl jo priklausomybės. Kai kuriuo metu jis tikrai tiesiog buvo lenkų kolekcionierių (ir ne bet kokių - bajoriškos kilmės) nuosavybe.
Vienas giliausių XX amžiaus Rembrandto interpretatorių Julius S. Heldas konkretų lenkiškąjį raitelį transformavo į abstraktesnį krikščionybės riterio įvaizdį [J.S. Held, „Rembrandt‘s ‚Polish Rider‘“, in: Art Bulletin, December, 1944, p.244-265]. Panašiai ir Janas Białostockis remdamasis Jonaszo Sclichtyno traktatu Apologia pro veritate accusata Rembrandto herojui pabandė suteikti protestantizmo vėliavnešio bruožų [J. Białostocki, „Rembrandt i protestancka ikonografia. Przegląd problematyki”, in: Symbole i obrazy w świecie sztuki, Warszawa 1982, s. 268-276].
Bet šiuose mūsų svarstymuose nėra taip jau ir svarbu, ar maždaug 1653 metais nutapytasis Rembrandto darbas vaizdavo konkretų žmogų, ar perteikė biblijinę alegoriją, ar išreiškė Miles Christianus idėją, ar dailininkas tiesiog fantazavo raitelio iš Oriento tema.
Apskritai, reikia pastebėti, kad šios ir kitos Rembrandto sąsajos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste nėra nežinomos lietuviškame diskurse - apie tai galima žvilgterėti, kad ir čia: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Rembrantas_-_%22Lenk%C5%B3_raitelis%22.
J.Stroinovskio namas nuo Pilies gatvės pusės
Įdomiausias yra pats faktas, kad bent vienas Rembrandto darbas neabejotinai buvo Vilniuje. Belieka nustatyti konkrečiai kada ir kur. Tai atlikti nėra jau taip ir sunku.
Atsižvelgiant į tai, kad J.Stroinovskis Rembrandto paveikslą įsigijo 1814 metais ir numirė 1815 metais, galima teigti, kad šis kūrinys Vilniuje svečiavosi ne taip jau ir ilgai - viso labo gerus (geriausiu atveju - dvejus) metus.
Žinoma, kad J.Stroinovskis „už Rembrandtą“ mokėjo 500 dukatų [Z. Żygulski, „Further Battles for the Lisowczyk (Polish Rider by Rembrandt“, in: Artibus et Historiae, Vol, 21, No. 41, 2000, p. 197]. Neteko aptikti viešos informacijos (publikacijų tuometinėje spaudoje, liudininkų atsiminimų ir panašiai) apie tapybos objekto eksponavimą publikai. Galbūt J.Stroinovskis elgėsi taip, kaip iki šiol daro ne vienas save gerbiantis kolekcionierius - pasikabinęs drobę svetainėje, šalia židinio jis gėrėdavosi raiteliu ramiomis atokvėpio minutėlėmis.
J.Stroinovskis ir Rembrandtas
Apie patį J.Stroinovskį (1752-1815) galima tepasakyti trumpai - žmogus, vertas Rembrandto - teologijos ir teisės daktaras, fiziokratas, Edukacinės komisijos narys, Vilniaus universiteto ir visos Lietuvos švietimo sistemos reformatorius, to paties universiteto rektorius, kelių mokslo akademijų narys ir taip toliau.
Nėra sunku nustatyti, kokiame Vilniaus name buvojo Rembrandto kūrinys. J. Stroinovskis gyveno šv. Jono gatvėje, dabar 5-uoju numeriu pažymėtame pastate. Tai XVII amžiuje buvęs Ladziko mūrnamis (Kamienica Ladzikowska), kuriame nuo 1703 metų pastoviai gyveno Šv. Jono bažnyčios klebonai. J.Stroinovskis čia įsikūrė 1806 m. ir gyveno iki mirties [A.R.Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija: šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998, p. 103].
J.Stroinovskio namas Šv. Jono gatvėje
Rembrandto darbo atsiradimo laikotarpiu pastatas atrodė kiek kitaip, nei dabar, kadangi netrukus po jo mirties pradėti žymesni perstatymo darbai. Visgi pagrindinis gyvenamasis trijų aukštų korpusas, orientuotas siauruoju fasadu į gatvę, jau stovėjo. Žinoma, kad trečiajame aukšte lyg būta išvietės, pirmasis aukštas (laikantis tuometinių planavimo įpročių bei reikalavimų) naudotas daugiau ūkinėms reikmėms (priemenė, virtuvė), tad realiausiu paveikslo eksponavimo aspektu atrodytų antrasis aukštas. Būtent čia galėjo būti J.Stroinovskio gyvenamoji „intymioji“ erdvė - miegamasis, svetainė ar darbo kabinetas (būtent tai, kur Rembrandto kūriniui labiausiai derėtų būti). Tai, beje, liudija ir reprezentacinė šio aukšto padėtis eksterjero kompozicijoje - antrasis aukštas yra truputėlį išsikišęs į gatvę pirmojo aukšto atžvilgiu, jo beletažinį (o ir viso statinio kleboniškąjį) statusą liudija tarpulangyje įrengta nedidelė pusapskritės arkos dengiama niša su skulptūrėle.
Antrasis aukštas su niša
Pabaigoje tegalima pridurti, jog po J.Stroinovskio mirties paveikslas nukeliavo į Voluinę, kol galop, 1920 metais galutinai (bent jau iki mūsų dienų) atsidūrė amerikiečių kolekcininko Henrio Clay Fricko rinkinyje (jo atveju suma, mokėta už paveikslą, nuo 420 vokiškų guldenų išaugo iki 60000 angliškų svarų sterlingų arba kiek daugiau nei 300000 JAV dolerių).
,,Pone, Jūsų Karališkajai Malonybei siunčiu Kazoką, kurį Rembrandtas [originale - Reinbrandt], pasodino ant žirgo ir visa tai surijo iš manęs 420 vokiškų guldenų. Teisinguoju Jūsų Karališkosios Malonybės gailestingumu pasikliaudamas, kad tokiu atveju apelsinmedis nublanks, griūnu po kojomis.
Nuolankus Jūsų Karališkosios Malonybės tarnas Mykolas Oginskis”.
Rembrandt, Lenkų raitelis, 1655 m., aliejus, drobė, 116.8 × 134.9 cm, M.C.Fricko rinkinys
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio inventoriuose šis Rembrandto paveikslas taip buvo ir vadinamas - ,,Kazoku ant žirgo” (Cosaque à cheval). 1814 metais kūrinį įsigijo Ksaveras Druckis Lubeckis, netrukus jis atiteko Vilniaus vyskupui Jeronimui Stroinovskiui, o po šio mirties senatorius Valerijonas Stroinovskis perkėlė ,,Kazoką” iš Vilniaus į Gorochovo rūmus Voluinėje.
Bene anksčiausiai kūrinį moksliškai bandęs interpetuoti Rafałas Stroynowskis įskiepijo ne tik mokslinėje apyvartoje, bet ir žiūroviškoje kolektyvinėje sąmonėje iki šiol gają hipotezę, kad olandų dailininkas pavaizdavo ne ką kitą, o Respublikos ,,lisovčiką”. ,,Nustatytas” netgi konkretus asmuo - vienas iš ,,lisovčikų” vadų - Stanislovas Stroinovskis. Kitas menamas vaizduojamasis - tai Marcijonas Aleksandras Oginskis, irgi pasižymėjęs karuose su Maskva [Kęstutis P. Žygas. Rembrandto „Lietuvių raitelis“?, in: Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. P. 96-99.]
Lenkų raitelio idėja gaji ne vieno autoriaus (nuo 1898 metais kuravusio Rembrandto parodą Hofstede de Grooto iki personažo aprangą ir ekipuotę iki raitelio kaulų smegenų 1964-aisiais išnarsčiusio Zdzisławo Żygulskio) raštuose [Z. Żygulski, „‚Lisowczyk‘ Rembrandta (studium ubioru i uzbrojenia)“, in: Biuletyn Historii Sztuki, t. 26, nr. 2, s. 83-111.]. Iš tikrųjų - lenkų raiteliu šį paveikslą galima laikyti ne tik dėl rekvizitinių subtilybių (tai yra - vaizduojamojo asmens aprangos ar ginklų), bet ir dėl jo priklausomybės. Kai kuriuo metu jis tikrai tiesiog buvo lenkų kolekcionierių (ir ne bet kokių - bajoriškos kilmės) nuosavybe.
Vienas giliausių XX amžiaus Rembrandto interpretatorių Julius S. Heldas konkretų lenkiškąjį raitelį transformavo į abstraktesnį krikščionybės riterio įvaizdį [J.S. Held, „Rembrandt‘s ‚Polish Rider‘“, in: Art Bulletin, December, 1944, p.244-265]. Panašiai ir Janas Białostockis remdamasis Jonaszo Sclichtyno traktatu Apologia pro veritate accusata Rembrandto herojui pabandė suteikti protestantizmo vėliavnešio bruožų [J. Białostocki, „Rembrandt i protestancka ikonografia. Przegląd problematyki”, in: Symbole i obrazy w świecie sztuki, Warszawa 1982, s. 268-276].
Bet šiuose mūsų svarstymuose nėra taip jau ir svarbu, ar maždaug 1653 metais nutapytasis Rembrandto darbas vaizdavo konkretų žmogų, ar perteikė biblijinę alegoriją, ar išreiškė Miles Christianus idėją, ar dailininkas tiesiog fantazavo raitelio iš Oriento tema.
Apskritai, reikia pastebėti, kad šios ir kitos Rembrandto sąsajos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste nėra nežinomos lietuviškame diskurse - apie tai galima žvilgterėti, kad ir čia: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Rembrantas_-_%22Lenk%C5%B3_raitelis%22.
J.Stroinovskio namas nuo Pilies gatvės pusės
Įdomiausias yra pats faktas, kad bent vienas Rembrandto darbas neabejotinai buvo Vilniuje. Belieka nustatyti konkrečiai kada ir kur. Tai atlikti nėra jau taip ir sunku.
Atsižvelgiant į tai, kad J.Stroinovskis Rembrandto paveikslą įsigijo 1814 metais ir numirė 1815 metais, galima teigti, kad šis kūrinys Vilniuje svečiavosi ne taip jau ir ilgai - viso labo gerus (geriausiu atveju - dvejus) metus.
Žinoma, kad J.Stroinovskis „už Rembrandtą“ mokėjo 500 dukatų [Z. Żygulski, „Further Battles for the Lisowczyk (Polish Rider by Rembrandt“, in: Artibus et Historiae, Vol, 21, No. 41, 2000, p. 197]. Neteko aptikti viešos informacijos (publikacijų tuometinėje spaudoje, liudininkų atsiminimų ir panašiai) apie tapybos objekto eksponavimą publikai. Galbūt J.Stroinovskis elgėsi taip, kaip iki šiol daro ne vienas save gerbiantis kolekcionierius - pasikabinęs drobę svetainėje, šalia židinio jis gėrėdavosi raiteliu ramiomis atokvėpio minutėlėmis.
J.Stroinovskis ir Rembrandtas
Apie patį J.Stroinovskį (1752-1815) galima tepasakyti trumpai - žmogus, vertas Rembrandto - teologijos ir teisės daktaras, fiziokratas, Edukacinės komisijos narys, Vilniaus universiteto ir visos Lietuvos švietimo sistemos reformatorius, to paties universiteto rektorius, kelių mokslo akademijų narys ir taip toliau.
Nėra sunku nustatyti, kokiame Vilniaus name buvojo Rembrandto kūrinys. J. Stroinovskis gyveno šv. Jono gatvėje, dabar 5-uoju numeriu pažymėtame pastate. Tai XVII amžiuje buvęs Ladziko mūrnamis (Kamienica Ladzikowska), kuriame nuo 1703 metų pastoviai gyveno Šv. Jono bažnyčios klebonai. J.Stroinovskis čia įsikūrė 1806 m. ir gyveno iki mirties [A.R.Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija: šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998, p. 103].
J.Stroinovskio namas Šv. Jono gatvėje
Rembrandto darbo atsiradimo laikotarpiu pastatas atrodė kiek kitaip, nei dabar, kadangi netrukus po jo mirties pradėti žymesni perstatymo darbai. Visgi pagrindinis gyvenamasis trijų aukštų korpusas, orientuotas siauruoju fasadu į gatvę, jau stovėjo. Žinoma, kad trečiajame aukšte lyg būta išvietės, pirmasis aukštas (laikantis tuometinių planavimo įpročių bei reikalavimų) naudotas daugiau ūkinėms reikmėms (priemenė, virtuvė), tad realiausiu paveikslo eksponavimo aspektu atrodytų antrasis aukštas. Būtent čia galėjo būti J.Stroinovskio gyvenamoji „intymioji“ erdvė - miegamasis, svetainė ar darbo kabinetas (būtent tai, kur Rembrandto kūriniui labiausiai derėtų būti). Tai, beje, liudija ir reprezentacinė šio aukšto padėtis eksterjero kompozicijoje - antrasis aukštas yra truputėlį išsikišęs į gatvę pirmojo aukšto atžvilgiu, jo beletažinį (o ir viso statinio kleboniškąjį) statusą liudija tarpulangyje įrengta nedidelė pusapskritės arkos dengiama niša su skulptūrėle.
Antrasis aukštas su niša
Pabaigoje tegalima pridurti, jog po J.Stroinovskio mirties paveikslas nukeliavo į Voluinę, kol galop, 1920 metais galutinai (bent jau iki mūsų dienų) atsidūrė amerikiečių kolekcininko Henrio Clay Fricko rinkinyje (jo atveju suma, mokėta už paveikslą, nuo 420 vokiškų guldenų išaugo iki 60000 angliškų svarų sterlingų arba kiek daugiau nei 300000 JAV dolerių).