Diena kaip šuns kakutis
- Diena nueis šuniui ant uodegos, - supratau, eidamas per kiemą (turėjau išmesti šiukšles į konteinerį) ir stebėdamas, kaip ant žolės tuštinasi vienas iš dviejų pilkų, liesų, laibakojų (kažkokios prabangios veislės) šunų.
- Diena bus verta šuns pipo, - primygtinai pagalvojau.
Šunėkas išraiškingai atsitūpė (lyg žmogus), išriesdamas nugarą ir išryškindamas visus iki vieno stuburo slankstelius. Jo kolega - giminaitis laigė šiek tiek toliau.
Stebėjau, kaip šviežias šūdas lyg koks kotletas ar pervirta rūkyta dešrelė spaudžiasi iš gyvulio išangės.
- Pasiimkite šūdą, čia yra vaikų aikštelė! - šūktelėjau šeimininkui, apimtas teisėto pykčio.
Šis nematė viso romaus fekalizacijos akto (augintinis tai atliko mąsliai sustingusiu savo snukiu), nes žvelgė į prie šiukšlyno žydintį vyšnios medį. Dar galiu pastebėti, kad šeimininkas buvo nuostabiai panašus į savo šunį. Tai nėra jokia naujiena - daugelis patvirtins, jog naminiai gyvūnėliai ir savininkai savo anatomijomis bei mentalitetais iš tiesų supanašėja. Nuostabą kėlė tai, kad minėtasis vyras (plikas, likusius plaukus nusiskutęs penkiasdešimtmetis) buvo panašus į konkrečią šuns dalį - iš šiknaskylės lendantį kakutį. Abu šiek tiek susiraukšlėję, blizgantys, net žvilgantys, tartum apčiulpti...
Šuo ir dama
Nereikėjo man taip šaukti ant žmogaus. Sutrikdžiau jį, nutraukdamas sakuros kontempliavimo procesą. Bent taip supratau, išgirdęs įsižeidusį:
- Aš surinkinėju! Ką - nematai?!
Vyriškis iš tiesų praskleidė polietileninį maišą (į tokius batų ar drabužių parduotuvėse pakuojamos prekės), norėdamas pademonstruoti, jog išmatas visuomet tvarkingai susideda.
Įsivaizdavau pilną krepšį šviežių ir sudžiūvusių šūdų, todėl turinio nagrinėti nepanorau. O ir supratau, jog įrodyti, kad konkretus ant žolės tik ką paliktas kakutis yra būtent tai, ką turiu omenyje - bergždžias darbas. Vyras turbūt matė, kaip jo šuo šiko prieš tai ir buvo šventai įsitikinęs, kad tai padarius vieną kartą, po penkių minučių noro nebebūna.
Ėjau kiemu tolyn, o mano ausis glostė pasipiktinusiojo šūksniai ir grūmojimai.
Darbe reikalai taip pat klostėsi ne kaip. Dirbu gidu muziejuje, vedžioju ekskursijas, kalbu apie meną ir istorinius rinkinius, šviečiu ir edukuoju.
Tą dieną kaip tik atėjo etatinė lankytoja. Baigusi buhalterijos ar konditerijos mokslus, dabar ji specializuojasi socialiniuose moksluose ir tapyboje.
Visuomeninė veikla yra ypatinga konsultacijomis būsimiems parlamentarams. Skaistė pasakoja jiems, ką reikia daryti, norint užprogramuoti save sėkmei. Tačiau mokymosi procesas nuolat užstringa kažkur pusiaukelėje - mat kandidatai pasižada vykdyti nurodymus tik tuomet, kai bus išrinkti į valstybės ar Europos Sąjungos parlamentą. Skaistė nėra naivi ir žino, kad tikėti būsimųjų (parlamentarų, jaunikių, merų ir kitų renkamųjų) pažadais visiškai neverta. Tuo viskas ir baigiasi.
Tapyboje Skaistė yra savamokslė. Tačiau (o gal - todėl) ji tapo dideles (ilgoji kraštinė gali siekti net penkerius metrus, aukštis - 2) abstrakčias geometrines kompozicijas, „nešančias sėkmę“. Tai yra - tie paveikslai turi būti eksponuojami kur nors įstaigoje, biure, banke, kabinete. Ir tuomet tai aplinkai viskas bus gerai!
Į mūsų muziejų Skaistė taip pat reguliariai užsuka neatsitiktinai. Muziejaus bibliotekoje yra saugoma Adolfo knyga, skirta jo kovai. Skaistė yra įsitikinusi, jog toji knyga spinduliuoja energiją ir skatina sėkmę. Skaistė yra su energijomis ir dvasiomis bendraujanti moteris. Na, ir gerai. Aš pats į tą pasaulį stengiuosi nesikišti. Todėl nereaguoju, kuomet Skaistė nekreipia dėmesio į tą faktą, kokiu būdu gyvenimą baigė tas Adolfas (o kiek žmonių jis pražudė, net nepuolu aiškinti).
Nereagavau į Skaistės pareiškimus net tuomet, kuomet ji man atskleidė didelę mįslę - kad prie visų mūsų miesto prekybos centrų yra slepiami dideli vibratoriai ar generatoriai, kurie skleidžia kažkokius laukus ar bangas. Laukai ar bangos mus programuoja blogoms karmoms, o už viso to slypi masonai ir Amerika.
Nereagavau net ir tuomet, kai suvalgiau Skaistės atneštą vaišių pyragą su uogiene. Kepinys buvo paruoštas iš rupaus malimo miltų. Vienas trupinys įstrigo gerklėje ir aš vos neužspringau. Bet tada Skaistė, pasisėmusi teigiamos energijos, išėjo. Ir man buvo viskas gerai.
Todėl ir nusprendžiau pasikultūrinti - pasižiūrėti parodų.
Šiuolaikinio meno centre veikė net kelios personalinės parodos.
Vienoje salėje menininkas rodė savo auginamus grybus (vienas iš jų pasižymėjo haliucinogeninėmis savybėmis - bet kuris konkrečiai, paaiškinta nebuvo, o ir nebuvo labai įdomu, nes žiūrėti į gliuką, bet jo nejausti - bergždžias darbas).
Dariaus Žiūros grybai ir išėjimas (Vido Poškaus piešinys)
Toje pačioje salėje ir netgi tas pats menininkas dar rodė švieslentes (sovietines konditerijas ar kulinarijas primenantį atributą - tiesiog iš vidaus lempa apšviestą skydą) su stoties prostitučių kojų ir veidų fotografijomis. Visų tų suvartotų moteriškių (vos neparašiau - mėsų) kojos buvo pamėlusios ir celiulitinės, o veidai iškreipti splyniško nuovargio grimasų. Nustebino tai, kad kelnaičių dengiamos vietos, kaip matėsi, švytėjo kruopščiai apskustomis gaktinėmis ševeliūromis. Turbūt toks yra jų profesinis ženklas? Bet veidai visgi baisiai sumaitoti gyvenimo.
Vidiniame kiemelyje stūksojo betoniniai ritiniai. Artyn jų nėjau - juos kaip tik apžiūrinėjo vyresnių klasių moksleiviai (veidai savo abuojumu priminė aukščiau paminėtas prostitutes), jiems informaciją į galvas per jėgą grūdo entuziastinga ŠMC gidė. Ar kokia savanorė? (Savanorystės aspektą spinduliavo jos entuziazmas ir intelektas). Pagalvojau, kad ritiniai primena ryte matytuosius šuns kakučius - tik didesni ir estetiškesni.
Minia, apžiūrinti Vlado Urbanavičiaus "Standartinius rezervuarus" ir į angelą pavirtusi gidė
Dar kitoje salėje savo konceptualius kūrinius (kažkokių atvirukų projekcija, šviesos kilpa ir regis tiek - daugiau nieko doro nepamenu) rodė pažįstamas. Studijų laikais jis gyveno gretimame kambaryje ir vadinti jį reikėdavo Džiudu. Kažkada Džiudas yra padaręs visai neblogą (labai gerą) parodą, kurioje eksponavo nuskustą Sokrato biustą (su lietuviškai užapvalintu smakru), bet šioji kažkaip neįkvėpė. Galbūt todėl, kad remontuojamame meno centre stipriai dvokė dažais ir aš pradėjau matyti haliucinacijas - moterį, į šoną sušukuotais plaukais ir kavos gylio akimis (ji kaip tik ir gėrė kavą iš popierinio indelio), kiną su dviem pernykščiais kopūstais pažastyse ir merginą iš gimtojo Alytaus.
Bet haliucinacijos baigėsi, dienai pasibaigus, saulei, it tam šuns kakučiui, nusileidus į tamsenybių požemius.
- Diena bus verta šuns pipo, - primygtinai pagalvojau.
Šunėkas išraiškingai atsitūpė (lyg žmogus), išriesdamas nugarą ir išryškindamas visus iki vieno stuburo slankstelius. Jo kolega - giminaitis laigė šiek tiek toliau.
Stebėjau, kaip šviežias šūdas lyg koks kotletas ar pervirta rūkyta dešrelė spaudžiasi iš gyvulio išangės.
- Pasiimkite šūdą, čia yra vaikų aikštelė! - šūktelėjau šeimininkui, apimtas teisėto pykčio.
Šis nematė viso romaus fekalizacijos akto (augintinis tai atliko mąsliai sustingusiu savo snukiu), nes žvelgė į prie šiukšlyno žydintį vyšnios medį. Dar galiu pastebėti, kad šeimininkas buvo nuostabiai panašus į savo šunį. Tai nėra jokia naujiena - daugelis patvirtins, jog naminiai gyvūnėliai ir savininkai savo anatomijomis bei mentalitetais iš tiesų supanašėja. Nuostabą kėlė tai, kad minėtasis vyras (plikas, likusius plaukus nusiskutęs penkiasdešimtmetis) buvo panašus į konkrečią šuns dalį - iš šiknaskylės lendantį kakutį. Abu šiek tiek susiraukšlėję, blizgantys, net žvilgantys, tartum apčiulpti...
Šuo ir dama
Nereikėjo man taip šaukti ant žmogaus. Sutrikdžiau jį, nutraukdamas sakuros kontempliavimo procesą. Bent taip supratau, išgirdęs įsižeidusį:
- Aš surinkinėju! Ką - nematai?!
Vyriškis iš tiesų praskleidė polietileninį maišą (į tokius batų ar drabužių parduotuvėse pakuojamos prekės), norėdamas pademonstruoti, jog išmatas visuomet tvarkingai susideda.
Įsivaizdavau pilną krepšį šviežių ir sudžiūvusių šūdų, todėl turinio nagrinėti nepanorau. O ir supratau, jog įrodyti, kad konkretus ant žolės tik ką paliktas kakutis yra būtent tai, ką turiu omenyje - bergždžias darbas. Vyras turbūt matė, kaip jo šuo šiko prieš tai ir buvo šventai įsitikinęs, kad tai padarius vieną kartą, po penkių minučių noro nebebūna.
Ėjau kiemu tolyn, o mano ausis glostė pasipiktinusiojo šūksniai ir grūmojimai.
Darbe reikalai taip pat klostėsi ne kaip. Dirbu gidu muziejuje, vedžioju ekskursijas, kalbu apie meną ir istorinius rinkinius, šviečiu ir edukuoju.
Tą dieną kaip tik atėjo etatinė lankytoja. Baigusi buhalterijos ar konditerijos mokslus, dabar ji specializuojasi socialiniuose moksluose ir tapyboje.
Visuomeninė veikla yra ypatinga konsultacijomis būsimiems parlamentarams. Skaistė pasakoja jiems, ką reikia daryti, norint užprogramuoti save sėkmei. Tačiau mokymosi procesas nuolat užstringa kažkur pusiaukelėje - mat kandidatai pasižada vykdyti nurodymus tik tuomet, kai bus išrinkti į valstybės ar Europos Sąjungos parlamentą. Skaistė nėra naivi ir žino, kad tikėti būsimųjų (parlamentarų, jaunikių, merų ir kitų renkamųjų) pažadais visiškai neverta. Tuo viskas ir baigiasi.
Tapyboje Skaistė yra savamokslė. Tačiau (o gal - todėl) ji tapo dideles (ilgoji kraštinė gali siekti net penkerius metrus, aukštis - 2) abstrakčias geometrines kompozicijas, „nešančias sėkmę“. Tai yra - tie paveikslai turi būti eksponuojami kur nors įstaigoje, biure, banke, kabinete. Ir tuomet tai aplinkai viskas bus gerai!
Į mūsų muziejų Skaistė taip pat reguliariai užsuka neatsitiktinai. Muziejaus bibliotekoje yra saugoma Adolfo knyga, skirta jo kovai. Skaistė yra įsitikinusi, jog toji knyga spinduliuoja energiją ir skatina sėkmę. Skaistė yra su energijomis ir dvasiomis bendraujanti moteris. Na, ir gerai. Aš pats į tą pasaulį stengiuosi nesikišti. Todėl nereaguoju, kuomet Skaistė nekreipia dėmesio į tą faktą, kokiu būdu gyvenimą baigė tas Adolfas (o kiek žmonių jis pražudė, net nepuolu aiškinti).
Nereagavau į Skaistės pareiškimus net tuomet, kuomet ji man atskleidė didelę mįslę - kad prie visų mūsų miesto prekybos centrų yra slepiami dideli vibratoriai ar generatoriai, kurie skleidžia kažkokius laukus ar bangas. Laukai ar bangos mus programuoja blogoms karmoms, o už viso to slypi masonai ir Amerika.
Nereagavau net ir tuomet, kai suvalgiau Skaistės atneštą vaišių pyragą su uogiene. Kepinys buvo paruoštas iš rupaus malimo miltų. Vienas trupinys įstrigo gerklėje ir aš vos neužspringau. Bet tada Skaistė, pasisėmusi teigiamos energijos, išėjo. Ir man buvo viskas gerai.
Todėl ir nusprendžiau pasikultūrinti - pasižiūrėti parodų.
Šiuolaikinio meno centre veikė net kelios personalinės parodos.
Vienoje salėje menininkas rodė savo auginamus grybus (vienas iš jų pasižymėjo haliucinogeninėmis savybėmis - bet kuris konkrečiai, paaiškinta nebuvo, o ir nebuvo labai įdomu, nes žiūrėti į gliuką, bet jo nejausti - bergždžias darbas).
Dariaus Žiūros grybai ir išėjimas (Vido Poškaus piešinys)
Toje pačioje salėje ir netgi tas pats menininkas dar rodė švieslentes (sovietines konditerijas ar kulinarijas primenantį atributą - tiesiog iš vidaus lempa apšviestą skydą) su stoties prostitučių kojų ir veidų fotografijomis. Visų tų suvartotų moteriškių (vos neparašiau - mėsų) kojos buvo pamėlusios ir celiulitinės, o veidai iškreipti splyniško nuovargio grimasų. Nustebino tai, kad kelnaičių dengiamos vietos, kaip matėsi, švytėjo kruopščiai apskustomis gaktinėmis ševeliūromis. Turbūt toks yra jų profesinis ženklas? Bet veidai visgi baisiai sumaitoti gyvenimo.
Vidiniame kiemelyje stūksojo betoniniai ritiniai. Artyn jų nėjau - juos kaip tik apžiūrinėjo vyresnių klasių moksleiviai (veidai savo abuojumu priminė aukščiau paminėtas prostitutes), jiems informaciją į galvas per jėgą grūdo entuziastinga ŠMC gidė. Ar kokia savanorė? (Savanorystės aspektą spinduliavo jos entuziazmas ir intelektas). Pagalvojau, kad ritiniai primena ryte matytuosius šuns kakučius - tik didesni ir estetiškesni.
Minia, apžiūrinti Vlado Urbanavičiaus "Standartinius rezervuarus" ir į angelą pavirtusi gidė
Dar kitoje salėje savo konceptualius kūrinius (kažkokių atvirukų projekcija, šviesos kilpa ir regis tiek - daugiau nieko doro nepamenu) rodė pažįstamas. Studijų laikais jis gyveno gretimame kambaryje ir vadinti jį reikėdavo Džiudu. Kažkada Džiudas yra padaręs visai neblogą (labai gerą) parodą, kurioje eksponavo nuskustą Sokrato biustą (su lietuviškai užapvalintu smakru), bet šioji kažkaip neįkvėpė. Galbūt todėl, kad remontuojamame meno centre stipriai dvokė dažais ir aš pradėjau matyti haliucinacijas - moterį, į šoną sušukuotais plaukais ir kavos gylio akimis (ji kaip tik ir gėrė kavą iš popierinio indelio), kiną su dviem pernykščiais kopūstais pažastyse ir merginą iš gimtojo Alytaus.
Bet haliucinacijos baigėsi, dienai pasibaigus, saulei, it tam šuns kakučiui, nusileidus į tamsenybių požemius.