du žiedu
...iš vieno praeities renginio praėjusią savaitę mane pasivijo žinutė - ar tebeturiu ieškiklį, mat bėda bėdelė - pamesti du žiedai.
Žmonės stovyklavo gamtoje, vienuolyno pašonėje, žiedai iškrito iš palapinės, apsižiūrėjo jau Vilniuje.
Tebeturėjau, sutarėm kur susitiksim, man buvo beveik pakeliui, mat kaip tik savuosius vežiau tradicinėm vasaros atosotogom į Saulės miestą.
Pametėjas vėlavo, tad turėjau dvi valandas pasigrožėt vienuolyno apylinkėmis ir belandžiodamas miškuose užsiroviau ant tikrų tikriausios lietuviškos Bleiro raganos trobelės. Apie tai gal bus atskiras(foto) reportažas, ne taip dažnai pasitaiko vietų, kur net vidurdienį gali be jokių papildomų rekvizitų, tiesiog iš vietos, kaip stovi, pradėt filmuoti siaubo filmą.
Pagaliau susitikus prie gana jaukaus vienuolyno (žr. foto), pabendravus su smagiu vienuoliu, nuslinkome į aikštelę paieškot žiedelių.
Vieta buvo gera - žolė neaukšta, metalu užteršta minimaliai, tad beveik neprireikė nė gaišti - koks dešimtas mostelėjimas ir žolėje džiugiai kvyktelėjo žalvaris su auksu. Gulėjo vienas šalia kito.
Paieška buvo baigta, paspaudėm viens kitam rankas, gavau dovanų (du litru grikių medaus) ir išlėkiau... Švėkšnon, kazokų kapų (fotografuoti). Mat grumlinas1 dėka jau tikrai žinojau, kad ten verta belstis.
Kazokai ne bet kokie, o XIX a. saugoję sieną ir šaudęsi su lietuvių-lietuvninkų kontrabandininkais "šmukuliais". Tiek idėjiniais, tiek praktikais. Kazokams gerokai kliūdavo - "...rusų apsaugos karių žaizdos būdavo visada sunkios ir pavojingos. Šaudyta medžiokliniais šautuvais, švino kulkomis, šratais, o dažniausiai tai kapoto švino gabalais... reikia manyti, kad iš sužeistųjų mažai kas pasveikdavo."
Na bet tai jau kita istorija.