Paskutiniai pagoniai - liurbiai ir mušeikos
Atsiverčiau šios savaitės "Veidą" - žiūriu gi, humanitarinių mokslų daktaras Darius Baronas, kadainykštis Patriotinės knygos apie Pilėnus - bailių pakalnę laimėtojas ir velnio Kryžiuočių Ordino advokatas, toliau mala demagogijos malūnais apie pagoniškają Lietuvą, pasirodo, buvusią liurbių ir mušeikų kraštu.
Žemaičių krikšto 600-ųjų metinių proga, kas be ko.
Atrodytų - apvali džiaugsminga data, gal ir vykusiai pasidžiaugta, kad tai Lietuvos pergalė (taip išties ir buvo), kad vadinti tai žemaičių genocidu - nesąmonė (irgi tiesa), bet vėliau istoriką, kaip sakoma, "užnešė ant posūkio". Nes nėr, matyt, džiugesnio užsiėmimo šventės metu, kaip, išsikasus, paspardyti protėvių lavonus.
"Kuris suaugęs žmogus gali didžiuotis tuo, kad klasėje buvo paskutinis liurbis ir mušeika?" - retoriškai klausia Baronas, trempdamas į dulkes pasididžiavimo paskutine pagonybės tvirtove Europoje...eeee.. mitą. Žemaičiai, pasirodo, miniomis, džiūgaudami šoko krikštytis - "Tais laikais džiugių minių suvaryti į apsimestinius renginius nebuvo įmanoma, todėl drąsiai galima sakyti, kad didžioji dalis žemaičių savo noru priėmė katalikų tikėjima." Hm, tetrūksta dar baroniškų pasisakymų apie kokį 1940-ųjų birželį, kai ir netrūko "džiugių neapsimestinių minių", dargi su gėlėmis.
Kartu su Baronu pritariamai linksi ir buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto, kultūros istorikas ir filosofas doc. dr. Vytautas Ališauskas - "O kalbos, kad žemaičiai krikštyti ugnimi ir kalaviju, - istorinė nesąmonė"
Laimė, kitų "Veido" pašnekovų (L. Jovaiša, K. Smilgevičius) padangų protektoriai gilesni, jų ant posūkių taip "neužnešinėja", bet įspūdis, tarytum į... pusėtinos košės puodą samtį degutos kas dosniai būt kliūstelėjęs. Na bet - gal tekstas pretenduos į "patriotiškiausio straipsnio" nominaciją, kas žino.