Vykinto Vaitkevičiaus kalba
Daug puikių žodžių ir daug paprastos tikros tiesos.
Vykinto kalba per premijos įteikimo ceremoniją Lietuvos nacionaliniame muziejuje lapkričio 23 d.
Man ypač smigo du momentai:
--------------------
Fiksuoti ar tirti?
Pasinėrus į šventų pušų paieškas Viekšnių apylinkėse, klausimas fiksuoti ar tirti iškilo visu aštrumu.
Šiandien esu įsitikinęs, jog daugelį kartų svarbiau yra suvokti ir įsisąmoninti, fiksacijos imtis tuomet, kai jau aišku, kur turi būti telkiamas dėmesys ir kurios iš detalių yra pačios svarbiausios.
Atsidėjus tyrimams, ne mažiau svarbu juos išgyventi visa širdimi, negailint fizinių jėgų ir dvasinių pastangų.
-------------------
Be išgyvenimo, įsijautimo nebus gero tyrimo - svarbu nebijoti, jog įsijautei "ne taip". Be abejo ne taip, kad suklysi nėra jokios abejonės, bet jei tepasiliksi sau sauso stebėtojo-fiksuotojo vaidmenį, tiksliai išlaikydamas atstumą ir (tariamą) objektyvumą...
Ką gi, tai ir tebus ataskaitėlė.
Man išgyventi (daugeliu prasmių) padeda ieškojimai - kalbiesi su žmogum, jis pamini vietovę, kuri jau jo vaikystės metais buvo apleista... Taip pasėjama sėkla - išsiklausinėji, patyrinėji žemėlapius ir kitą dieną (na, iš tikrųjų turi sutapti dešimtys aplinkybių, kad jau kitądien pavyktų) - jau ten. Kol prasibrauni - dešimt kartų suabejoji - ar beišvažiuosi (paprastai pasiseka, tfiu, tfiu).
Norėčiau kaip Vykintas - pėsčiomis, bet jis profesionalas, ir, kiek suprantu, tai ir jo profesija. Aš gi nesilygiuoju ir į tokio tipo žinias ir jų rinkimo būdą - teturiu metuose kelias-kelioliką progų taip išsilakstyti, "patikrinti taškus", kuriuos kažkada kas nors kur nors paminėjo.
Štai tos kapinaitės Dubysos slėnyje - labai gali būti, kad koks dešimt žmonių Lietuvoje težino apie jas, o ką jau bekalbėti apie žvakelę per Vėlines. Tampi vienu iš dešimties - tas žinojimas, žinia, visiškai beprasmiškas, bet.. kažką duoda.
Kasžin kada tai panaudosi, bet vis neliksi tik taškeliu žemėlapyje ar begęstančio senuko prisiminimais. O gal atsidurs kada resurse kaip kapinaites.lt
Nedidelis kaimelis čia buvo, bet nuosavom kapinaitėm žmonės išgalėjo...
Na, nuklydau ir suprantu, kad Vykintas visai ne tai, ar ne visai tai gal turėjo omeny, bet jei apie ką rinkdamas duomenis juos tik renki, jų nejausdamas... tada tik rinkėjas.
---------
Saugoti, bet dalintis
Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Lygiai taip pat kaip išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis. Už prigimtą norą, už teisėtą prašymą pažinti visose atminties institucijose: archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugomus tautos kultūros turtus negali būti reikalaujama užmokesčio. Esu įsitikinęs, kad praėjusios kartos tuos mokesčius sumokėjo.
Privalu dalintis - čia slypi ir saugojimo prasmė.
---------
Kai ieškotojus, kolekcionierius, šiaip istorijos mėgėjus už skvernų tampo valdiški profesionalai ar profesionalūs moralizuotojai, pirštais grūmodami, kokią šie daro žalą savo trupinių nesunešdami į valdiškus namus, kur tais trupiniais bus tinkamai pasirūpinta... Man norisi kartkartėm bakstelti kiton pusėn - o kiek visas tas jūsų paveldas ponai, prieinamas eiliniam žmogeliui (eiliniam dažniausiai jis menkai rūpi, bet vis dėlto). Kiek žmonių laisvai ir nevaržomai gali pažinti akmeninio kirvuko (tegul kopijos, jeigu jau taip) svorį, pamatyti kuo skirias mauzerio kulka nuo mosinkės arba kad ir pasklaidyti senovinius laikraščius, kad paprunkščiotų iš savo senelių kalbėsenos.
Vakar buvau Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), užsisakiau kai ką nuskanuoti, džiaugiausi, kad pigu, bet pasigalvojo, kad žmogui iš toliau ir menkesnių miestelių tai būtų neįkandama - kelionės išlaidos, nakvynė.
Ir prisiminiau kai ten pat (LVIA) buvau prieš penkerius-ketverius metus, I pasaulinio karo medžiagos rinkimo reikalais. Gavęs pluoštą dokumentų ilgai negalėjau patikėti, jog juos fotografuotis (savo fotiku) galiu nemokamai. Skaitykloje į mane žiūrėjo kaip į laukinį (dar ir dėl to, kad tuomet nelabai kas su skaitmeninukais - skubėjau pleškinti, nes vis laukiau kai darbuotoja persigalvojusi kyštels galvą - "O žinot vis dėlto negalima..."
Šiandien prieš skaityklą jau iš tolo šviečia raudona linija perbrauktas fotoaparato vaizdelis...
Ir kai įsikūrė e-paveldas ilgai buvau tarsi tas badmirys iš Džeko Londono apsakymo (ans po savo bado odisėjos dar ilgai visur slapstė duonos kriaukšles - bijojo kad maisto gali bet kada pritrūkti). Gerus porą mėnesių siunčiausi smetonišką spaudą ir negalėjau nurimti - atrodė, jog bet kada resursas dings, taps mokamu ir pan.
Vykinto kalba per premijos įteikimo ceremoniją Lietuvos nacionaliniame muziejuje lapkričio 23 d.
Man ypač smigo du momentai:
--------------------
Fiksuoti ar tirti?
Pasinėrus į šventų pušų paieškas Viekšnių apylinkėse, klausimas fiksuoti ar tirti iškilo visu aštrumu.
Šiandien esu įsitikinęs, jog daugelį kartų svarbiau yra suvokti ir įsisąmoninti, fiksacijos imtis tuomet, kai jau aišku, kur turi būti telkiamas dėmesys ir kurios iš detalių yra pačios svarbiausios.
Atsidėjus tyrimams, ne mažiau svarbu juos išgyventi visa širdimi, negailint fizinių jėgų ir dvasinių pastangų.
-------------------
Be išgyvenimo, įsijautimo nebus gero tyrimo - svarbu nebijoti, jog įsijautei "ne taip". Be abejo ne taip, kad suklysi nėra jokios abejonės, bet jei tepasiliksi sau sauso stebėtojo-fiksuotojo vaidmenį, tiksliai išlaikydamas atstumą ir (tariamą) objektyvumą...
Ką gi, tai ir tebus ataskaitėlė.
Man išgyventi (daugeliu prasmių) padeda ieškojimai - kalbiesi su žmogum, jis pamini vietovę, kuri jau jo vaikystės metais buvo apleista... Taip pasėjama sėkla - išsiklausinėji, patyrinėji žemėlapius ir kitą dieną (na, iš tikrųjų turi sutapti dešimtys aplinkybių, kad jau kitądien pavyktų) - jau ten. Kol prasibrauni - dešimt kartų suabejoji - ar beišvažiuosi (paprastai pasiseka, tfiu, tfiu).
Norėčiau kaip Vykintas - pėsčiomis, bet jis profesionalas, ir, kiek suprantu, tai ir jo profesija. Aš gi nesilygiuoju ir į tokio tipo žinias ir jų rinkimo būdą - teturiu metuose kelias-kelioliką progų taip išsilakstyti, "patikrinti taškus", kuriuos kažkada kas nors kur nors paminėjo.
Štai tos kapinaitės Dubysos slėnyje - labai gali būti, kad koks dešimt žmonių Lietuvoje težino apie jas, o ką jau bekalbėti apie žvakelę per Vėlines. Tampi vienu iš dešimties - tas žinojimas, žinia, visiškai beprasmiškas, bet.. kažką duoda.
Kasžin kada tai panaudosi, bet vis neliksi tik taškeliu žemėlapyje ar begęstančio senuko prisiminimais. O gal atsidurs kada resurse kaip kapinaites.lt
Nedidelis kaimelis čia buvo, bet nuosavom kapinaitėm žmonės išgalėjo...
Na, nuklydau ir suprantu, kad Vykintas visai ne tai, ar ne visai tai gal turėjo omeny, bet jei apie ką rinkdamas duomenis juos tik renki, jų nejausdamas... tada tik rinkėjas.
---------
Saugoti, bet dalintis
Neužtenka rūpintis paveldo vertybių kaupimu ir saugojimu. Lygiai taip pat kaip išsaugoti, šiandien svarbu šiais turtais dalintis. Už prigimtą norą, už teisėtą prašymą pažinti visose atminties institucijose: archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugomus tautos kultūros turtus negali būti reikalaujama užmokesčio. Esu įsitikinęs, kad praėjusios kartos tuos mokesčius sumokėjo.
Privalu dalintis - čia slypi ir saugojimo prasmė.
---------
Kai ieškotojus, kolekcionierius, šiaip istorijos mėgėjus už skvernų tampo valdiški profesionalai ar profesionalūs moralizuotojai, pirštais grūmodami, kokią šie daro žalą savo trupinių nesunešdami į valdiškus namus, kur tais trupiniais bus tinkamai pasirūpinta... Man norisi kartkartėm bakstelti kiton pusėn - o kiek visas tas jūsų paveldas ponai, prieinamas eiliniam žmogeliui (eiliniam dažniausiai jis menkai rūpi, bet vis dėlto). Kiek žmonių laisvai ir nevaržomai gali pažinti akmeninio kirvuko (tegul kopijos, jeigu jau taip) svorį, pamatyti kuo skirias mauzerio kulka nuo mosinkės arba kad ir pasklaidyti senovinius laikraščius, kad paprunkščiotų iš savo senelių kalbėsenos.
Vakar buvau Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), užsisakiau kai ką nuskanuoti, džiaugiausi, kad pigu, bet pasigalvojo, kad žmogui iš toliau ir menkesnių miestelių tai būtų neįkandama - kelionės išlaidos, nakvynė.
Ir prisiminiau kai ten pat (LVIA) buvau prieš penkerius-ketverius metus, I pasaulinio karo medžiagos rinkimo reikalais. Gavęs pluoštą dokumentų ilgai negalėjau patikėti, jog juos fotografuotis (savo fotiku) galiu nemokamai. Skaitykloje į mane žiūrėjo kaip į laukinį (dar ir dėl to, kad tuomet nelabai kas su skaitmeninukais - skubėjau pleškinti, nes vis laukiau kai darbuotoja persigalvojusi kyštels galvą - "O žinot vis dėlto negalima..."
Šiandien prieš skaityklą jau iš tolo šviečia raudona linija perbrauktas fotoaparato vaizdelis...
Ir kai įsikūrė e-paveldas ilgai buvau tarsi tas badmirys iš Džeko Londono apsakymo (ans po savo bado odisėjos dar ilgai visur slapstė duonos kriaukšles - bijojo kad maisto gali bet kada pritrūkti). Gerus porą mėnesių siunčiausi smetonišką spaudą ir negalėjau nurimti - atrodė, jog bet kada resursas dings, taps mokamu ir pan.