Apie "ekonomikos soliterius" - tabako sindikatą tarpukario Lietuvoje
Bus būsimojoje "Verslo klasėje".
Prakutęs lietuviškos provincijos parduotuvėlės savininkas traukia dūmą, mintydamas kaip įpiršti krautuvėlėje užsigulėjusias "sindikatines sąmanas" palepusiems lietuvių rūkoriams. Pirks, kur dėsis, arba peš "machorka" .
--------------
1923 m. gruodžio 23 d. Klaipėdoje, pas notarą Vilhelmą Brindlingerį susirinko aštuonių stambiausių Lietuvos tabako fabrikų atstovai. Klaipėdoje, nes, anot spaudos „Didžiojoje Lietuvoje įstatymai draudžią sindikatus oficialiai sudaryti“.
Po kelių dienų posėdžiu Lietuvos tabako rinka buvo pasidalinta. Posėdžiautojai sutarė, jog "vidaus nesutarimų pašalinimui" Klaipėdoje įkursią ribotos atsakomybės bendrovę, su 100 tūkst. Lt įstatinio kapitalo. Kiek kuris fabrikas įneš - tiek rinkos ir turės.
Šitaip, 25 tūkst. 100 Lt paklojęs „Verblovski“ nusipirko 25,01 proc. rinkos, 20 300 Lt sumokėję „Br. Salomonai“ gavo atitinkamai 20,38 proc. rinkos ir pan. Mažieji sindikatininkai, tokie kaip Vilkaviškio „Bravol“, tesukrapštę 3 tūkst. turėjo pasitenkinti atitinkamu procentu.
Praktikoje tai reiškė, jog bendrovė savo nariams garantuoja „ramų gyvenimą“, be konkurencijos, perprodukcijos pavojaus. Nebereikėjo ir persistengti dėl kokybės. Sutartyje buvo numatyta, jog jei sindikato narys „...per du mėn. nustatytą procentą savo gaminių neparduoda, tai bendrovė griebias atatinkamų priemonių, kad būtų parduota.“
..............
Tiesiog Marytė. O ką.
Tabako gaminių prekeiviai ir rūkoriai greitai pajuto pakliuvę į geležinius gniaužtus... Prekybininkai nebegalėjo nusipirkti norimo kiekio „einamiausių“ rūšių papirosų, o buvo priversti „...pirkti visų fabrikantų gaminių proporcionališkai, kaip yra jų susitarta ir sutarty nužymėta.“ Tačiau juk be ypač perkamų gaminių visada bus ir tokių, kurių joks pirkėjas neima. Bet kai, pardavę populiariąsias rūkalų rūšis, prekeiviai vėl atskubėdavo į fabriko sandėlį, juos vėl versdavo "vykdyti tabako sindikato normą" - pirkti ne populiariausius papirosus, o šlamšto-gerų papirosų mišrainę. Kitaip papirosų tiesiog neparduodavo.
Todėl parduotuvėse pamažu kaupėsi pirkėjų nemėgiamų rūkalų kalnai, o nevilties apimti pardavėjai žūtbūt stengdavosi įbrukti rūkoriams ir prastesnius papirosus. Šie spjaudėsi ir piktinosi, tačiau neretai išvaikščiodavo visą miestą - ir negaudavo nusipirkti norimos rūšies rūkalų.
..............
Šarikovas irgi dūmijo papirosus. Bet nevažinėjo Rygon.
....nebelikus konkurencijos krito ir papirosų kokybė, mat sindikatininkams nebuvo prasmės stengtis - gi vis tiek nupirks, kur dėsis. Kitokių papirosų taigi nėra! „Tabako fabrikantams sindikatą sudarius papirosai taip pablogėjo, kad pavyzdin geriausios rūšies (10 št. 60 centų) papirosus negalima visiškai rūkyti, nes surūkius verčia važiuoti į Rygą ir tuč tuojau tenka plaut burną.“ - vaitota 1930-ųjų rugsėjo „Dienoje“.
Prakutęs lietuviškos provincijos parduotuvėlės savininkas traukia dūmą, mintydamas kaip įpiršti krautuvėlėje užsigulėjusias "sindikatines sąmanas" palepusiems lietuvių rūkoriams. Pirks, kur dėsis, arba peš "machorka" .
--------------
1923 m. gruodžio 23 d. Klaipėdoje, pas notarą Vilhelmą Brindlingerį susirinko aštuonių stambiausių Lietuvos tabako fabrikų atstovai. Klaipėdoje, nes, anot spaudos „Didžiojoje Lietuvoje įstatymai draudžią sindikatus oficialiai sudaryti“.
Po kelių dienų posėdžiu Lietuvos tabako rinka buvo pasidalinta. Posėdžiautojai sutarė, jog "vidaus nesutarimų pašalinimui" Klaipėdoje įkursią ribotos atsakomybės bendrovę, su 100 tūkst. Lt įstatinio kapitalo. Kiek kuris fabrikas įneš - tiek rinkos ir turės.
Šitaip, 25 tūkst. 100 Lt paklojęs „Verblovski“ nusipirko 25,01 proc. rinkos, 20 300 Lt sumokėję „Br. Salomonai“ gavo atitinkamai 20,38 proc. rinkos ir pan. Mažieji sindikatininkai, tokie kaip Vilkaviškio „Bravol“, tesukrapštę 3 tūkst. turėjo pasitenkinti atitinkamu procentu.
Praktikoje tai reiškė, jog bendrovė savo nariams garantuoja „ramų gyvenimą“, be konkurencijos, perprodukcijos pavojaus. Nebereikėjo ir persistengti dėl kokybės. Sutartyje buvo numatyta, jog jei sindikato narys „...per du mėn. nustatytą procentą savo gaminių neparduoda, tai bendrovė griebias atatinkamų priemonių, kad būtų parduota.“
..............
Tiesiog Marytė. O ką.
Tabako gaminių prekeiviai ir rūkoriai greitai pajuto pakliuvę į geležinius gniaužtus... Prekybininkai nebegalėjo nusipirkti norimo kiekio „einamiausių“ rūšių papirosų, o buvo priversti „...pirkti visų fabrikantų gaminių proporcionališkai, kaip yra jų susitarta ir sutarty nužymėta.“ Tačiau juk be ypač perkamų gaminių visada bus ir tokių, kurių joks pirkėjas neima. Bet kai, pardavę populiariąsias rūkalų rūšis, prekeiviai vėl atskubėdavo į fabriko sandėlį, juos vėl versdavo "vykdyti tabako sindikato normą" - pirkti ne populiariausius papirosus, o šlamšto-gerų papirosų mišrainę. Kitaip papirosų tiesiog neparduodavo.
Todėl parduotuvėse pamažu kaupėsi pirkėjų nemėgiamų rūkalų kalnai, o nevilties apimti pardavėjai žūtbūt stengdavosi įbrukti rūkoriams ir prastesnius papirosus. Šie spjaudėsi ir piktinosi, tačiau neretai išvaikščiodavo visą miestą - ir negaudavo nusipirkti norimos rūšies rūkalų.
..............
Šarikovas irgi dūmijo papirosus. Bet nevažinėjo Rygon.
....nebelikus konkurencijos krito ir papirosų kokybė, mat sindikatininkams nebuvo prasmės stengtis - gi vis tiek nupirks, kur dėsis. Kitokių papirosų taigi nėra! „Tabako fabrikantams sindikatą sudarius papirosai taip pablogėjo, kad pavyzdin geriausios rūšies (10 št. 60 centų) papirosus negalima visiškai rūkyti, nes surūkius verčia važiuoti į Rygą ir tuč tuojau tenka plaut burną.“ - vaitota 1930-ųjų rugsėjo „Dienoje“.