Tik neški laivelį į tolimą šalį
Trumputis apsilankymas prie Saidos ir Neries santakos prieš savaitę krapnojant/pragiedruliuojantis. Tam, kad pamankštinčiau kojeles po ropinėjimo sode ir dar tam, kad paplukdytume laivelį... Pririštą virvute. Nepabėgs!
Pasidžiaugiau, kad dar moku parinkti pagaliuką stiebui ir prisimenu, kad ant denio galima patupdyti jūreivį iš gamtinės medžiagos! O jei jis nukrenta į dugną, tai ne skęsta, o renka perlus;)
Laivelio foto nebus. Bet gal bus šiek tiek prisiminimų apie mano vaikystės laivelius.
Skaičiau, kad baltažiedės plukės anksčiau žydi už geltonžiedę sesę, bet kai kuriose vietose visiškai tuo pat metu (prie upelių!), o kitur iš tiesų tik vienos rūšies kilimai ir nesuprasi, ar kitos išvis nėra, ar DAR nėra.
Pseudotiltelis užtvertas nugriuvusiu medžiu... Galvoju, jei nebūtų užtvertas, ar vaikystėj būčiau juo ėjus, nepaisydama neleidimo? O gal man butų leidę?:) Na ne, turbūt pavasarį dar nelabai. Bet faktas, jei vaikams nieko neleisi, nieko jie ir neišmoks, nei dviračiu važiuoti, nei pačiam kryptį suvokti, nei pusiausvyros išlaikyti. Mažiausia, ko jiems reikia ikimokykliniam amžiuj, tai mokytis kirviu naudotis, imho. Nes nu... Kirvis. KIRVIS. Jis nepritaikytas vaiko jėgoms ir ūgiui. Jau geriau bėgioti slidžiu taku ir mokytis nusidrėbus nebliauti. IMHO. Ai, tiesa, baisu, kad rūbus suteps... :D
Saida įteka į Nerį kaip į kokią jūrą. Čia tarp akmenų jau yra užutėkiukų, kur galima ką nors paplukdyti! Ar dar pamenat, kaip „daryti jūrą“, kai ošia vanduo ar vėjas pušyse? Reikia tai pridėti delnus prie ausų, tai atitraukti.
Vaikystėj, jau mokykliniai, mes darydavom tiek laivelių, kai atostogaudavom prie Nemuno, Birštone... Visas poilsianamio balkonas buvo pušies žievių ir skutenų primėtytas:D Rasdavom tų žievių, nepamenu, kad būtų reikėję lupti nuo medžio - ir jos, beje, nenusiluptų. Reikia ir formą suteikti, kad būtų ne netaisyklinga gelda, o laivelis smailiu kiliu, ir skylutes išgręžti, vis tuo pačiu peiliuku, ir gerą pagaliuką rasti, kuris tiktų burės stiebui... Dar galima bandyti ant denio patupdyti kokį antstatą, ko gero, tai būtų kapitono tiltelis (nes ne tilto jis pavidalo, kaip visados atrodydavo skaitant:D). Kaip tą antstatą prilipinsi, ne klijais gi. Reik pagaliukais sudurstyti. Dar galima surišti virvute kelis laivelius, nuo didelio iki mažiuko, kad būtų karavanas. Ech, tikiuosi, kad dar pravers mano įgūdžiai:)))
Durniausia buvo, kad darydavom bures iš polietileno skiaučių, ne vien iš standžių lapų >_<. Ekologijos supratimas kažkaip staiga baigdavosi. Dar ant tų burių užrašydavau tušinuku kokį nors pavadinimą ir tolimą amžių, tipo, kad kažkas apsigautų radęs, manytų, jog seniena. Aaa, kokie vaikai juokingi, paklausti tikrai būtume atsakę, kad polietileno NEBUVO tais laikais, kas jau čia apsigaus. Įsijautimo pasekmės, manau. Gyveni savo pasaulyje, kuris ir susilieja su realiu, ir vietomis kažkur kaaaip nusišakoja...
Vasara, saulė, įkaitęs balkonas ir pušų sakų kvapas. Geras laikas buvo. Keista, bet kitam, Anykščių poilsianamyje, netoli kurio irgi tekėjo upė - Šventoji - laivelių drožimo vajaus nepamenu. Matyt, amžius ne toks buvo. Iš ten pamenu „tolimas“, po 7 km keliones be suaugusiųjų dviračiais plentu Puntuko pusėn. Ir kartais - keliones vedant išsinuomotą dviratį atgal, nes jam nukrito grandinė taip, kad jau nebeužtempiu atgal... Klakt, klakt klakt. Lievi dviračiai ten buvo:D Kai kurie. O mašinų važiuodavo labai mažai, iš tolo nugirsdavai. Bet dažniausiai girdėdavai tik savo padangas ir vėją, švilpiantį pro ausis, aplink vien miškas, aukštos eglės prie pat plento. Ant kalno pristabdai, įsiklausai ir šrrrrr laisvu bėgiu žemyn...
Laivelių gal dar padrošiu, o va su dvirke nuo kalno turbūt jau nebepavyks. Nebent visai jau bus dzin, išsidrėbsiu ar ne:D