Į aukštą bokštą aš lipau...
Tą dieną visaip nesisekė planuoti laiko ir teisingai įsidėmėti grafikus (čia iš tingumo, kai galvoji - ai, prisiminsiu, ateini iki stotelės, ir oi, nuvažiavo).
Tad, laukdama kito autobuso, nutariau įlipti į Palangos bažnyčios bokštą.
Tiesiog eini į vidų ir lipi aukštyn, nėra jokios priežiūros ar mokesčio.
Ir, žinokit, nejauku buvo. Tikros aukščio baimės neturiu, bet ilgų laiptų maršų su kiaurais laiptukais nemėgstu, kojos sako, gal einam atgal. Cic, einam pirmyn, visi čia ėjo ir nė vienas nenukrito.
Šiaip vaikystėj rimtai bijojau tokių laiptų, brrr, Mindaugo g. parduotuvėje „Baldai“, moderniausioj, praktiškai tarybinėj „Ikea“, kaip tik tokie ir buvo - dar ir patys groteliniai. Ir aukštų tiltų nemėgau. O paskui praėjo, nors dar grįždavo sapnuose. Dabar labiau jau pabunda atsargumas: nebijau paties aukščio, nors ir nejauku, labiau bijau tiesiog nukristi iš aukščio. Arba iškart galvoju, ar patogu bus lipti atgal, nes nuvažiuoti ant nugaros nesinori:) Tie, kas turi tikrą fobiją, ir į 5 metrų apžvalgos bokštelį bijo užlipti...
Vaizdas per bokšto langus. (Ant stogo profiliu tupi vora kirų.)
Lovos su baldakimais ant viešbučio stogo...
Dveji ar treji žiūronai. Nemokami! Jūra nelabai matėsi, bet geresniu oru...
Pasidėjau pliusą. Ar lipčiau antrą kartą?
Na, ką tik pasakiau, kad tikros fobijos neturiu:))) Bet be didelio reikalo nelipčiau. Vis tiek baisoka.