[Atsiliepimai] Iain M. Banks "Consider Phlebas"
Kai kurios knygos turi savo spalvas. Kai skaitai, daugmaž įsivaizduoji koloritą, filtrą, kurį uždėtum ant kameros filmuodamas pagal tą knygą filmą. Iaino M. Bankso romanas "Consider Phlebas" ("Pagalvok apie Filebą"?) būtų mėlynai pilkas.
Suskaityti daugiau nei keturis šimtus puslapių nėra labai lengva, tačiau nenuobodu. Banksas stebina neįtikėtina vaizduote: juodu ant balto sustato tokį pasaulį, kokį turbūt tik jis vienas galėjo susapnuoti. Vien ko verti Vavačo (Vavatch) orbitalės Megalaivai arba Damage žaidimas. Ne, knygos pasaulis nėra unikumas, anaiptol - tačiau Banksas viską sugeba sudėlioti į išties įspūdingą kombinaciją. Negana to, moka tai užrašyti. Autorius nelaiko skaitytojo kvailiu, bet ir nepalieka jo visiškoje nežinomybėje, sugebėdamas reikalingus paaiškinimus įpinti į tekstą stebėtinai natūraliai.
Siužetas gana painus, todėl tenka būti atidžiam. Istorijos pradžioje susipažįstame su Bora Horza Gobuchul - "Besikeičiančiuoju", Idiran (Aidirų) civilizacijos agentu, pakliuvusiu į nelaisvę aidirų priešams - Kultūrai (The Culture). Horzai pavyksta ištrūkti, tačiau jis iškart gauna naują užduotį iš savo vyresnybės: nukeliauti į uždarąjį Schar's World - Šaro Pasaulį, - planetą, kurioje pasislėpė tiesiai iš mūšio lauko pabėgęs Protas (Mind) - mąstanti mašina, viena iš daugelio, kurias sukūrė Kultūra. Pakliuvęs į dar vieną nemalonumą, Horza nespėja išvykti į Šaro Pasaulį, ir pakliūva į laisvų kosmoso piratų gaują, su kuria jam ir bus lemta ieškoti Proto.
Iain Bankso knygą būtina perskaityti nuo pradžios iki galo, nes tik pabaigoje esančiuose prieduose atsiskleidžia istorijos mastai. Tai, ką skaitytojas sekė keturis šimtus puslapių, ta, regis, nemenka kosminė drama, lyg ir turėjusi turėti svarbią reikšmę milijardus žmonių ir nežmonių įtraukusiam Kultūros-aidirų karui, pasirodo esanti tik nedidelis epizodas ne tokiame ir įspūdingame kare. Banksas tyčia leidžia mums paimti didinamąjį stiklą ir pažvelgti į asmeninę Horzos bei jo kompanionų kelionę, į jų tikėjimą, kad yra kažko didesnio dalis - o paskui priverčia atsitraukti ir suprasti, kad tam "kažkam didesniam" Horzos pastangos galbūt tėra uodo įkandimas. Taigi tai - ne tiek knyga apie karą, nesutaikomas priešybes, technologijos ir religijos konfliktą, kiek pamąstymas apie "didžiųjų kovų" tikrąjį didumą.
Suskaityti daugiau nei keturis šimtus puslapių nėra labai lengva, tačiau nenuobodu. Banksas stebina neįtikėtina vaizduote: juodu ant balto sustato tokį pasaulį, kokį turbūt tik jis vienas galėjo susapnuoti. Vien ko verti Vavačo (Vavatch) orbitalės Megalaivai arba Damage žaidimas. Ne, knygos pasaulis nėra unikumas, anaiptol - tačiau Banksas viską sugeba sudėlioti į išties įspūdingą kombinaciją. Negana to, moka tai užrašyti. Autorius nelaiko skaitytojo kvailiu, bet ir nepalieka jo visiškoje nežinomybėje, sugebėdamas reikalingus paaiškinimus įpinti į tekstą stebėtinai natūraliai.
Siužetas gana painus, todėl tenka būti atidžiam. Istorijos pradžioje susipažįstame su Bora Horza Gobuchul - "Besikeičiančiuoju", Idiran (Aidirų) civilizacijos agentu, pakliuvusiu į nelaisvę aidirų priešams - Kultūrai (The Culture). Horzai pavyksta ištrūkti, tačiau jis iškart gauna naują užduotį iš savo vyresnybės: nukeliauti į uždarąjį Schar's World - Šaro Pasaulį, - planetą, kurioje pasislėpė tiesiai iš mūšio lauko pabėgęs Protas (Mind) - mąstanti mašina, viena iš daugelio, kurias sukūrė Kultūra. Pakliuvęs į dar vieną nemalonumą, Horza nespėja išvykti į Šaro Pasaulį, ir pakliūva į laisvų kosmoso piratų gaują, su kuria jam ir bus lemta ieškoti Proto.
Iain Bankso knygą būtina perskaityti nuo pradžios iki galo, nes tik pabaigoje esančiuose prieduose atsiskleidžia istorijos mastai. Tai, ką skaitytojas sekė keturis šimtus puslapių, ta, regis, nemenka kosminė drama, lyg ir turėjusi turėti svarbią reikšmę milijardus žmonių ir nežmonių įtraukusiam Kultūros-aidirų karui, pasirodo esanti tik nedidelis epizodas ne tokiame ir įspūdingame kare. Banksas tyčia leidžia mums paimti didinamąjį stiklą ir pažvelgti į asmeninę Horzos bei jo kompanionų kelionę, į jų tikėjimą, kad yra kažko didesnio dalis - o paskui priverčia atsitraukti ir suprasti, kad tam "kažkam didesniam" Horzos pastangos galbūt tėra uodo įkandimas. Taigi tai - ne tiek knyga apie karą, nesutaikomas priešybes, technologijos ir religijos konfliktą, kiek pamąstymas apie "didžiųjų kovų" tikrąjį didumą.