“Tik po jūsų, sere!...“
Nenumaldomai, nors ir per lėtai, artėja buriavimo sezonas, tad ne aš vienas, manau, jau mintimis kažkur ant vandens. Kas jau braukosi kaip katinai aplink savo krante peržiemojusių laivų šonus, kas varto kokius bereikšmius, bet kažkuo susijusius popierius, kad mintis kažkuo užimtų.
Ir kažkaip šiandien atkreipiau dėmesį, kad burlaivių, o konkrečiai laivių (nemūsiškai “jachtų“), kelio davimo taisyklės yra rašytos mandagių žmonių mandagiems žmonėms (nemūsiškai “džentelmenų džentelmenams“).
Kodėl taip manau?
Štai susikerta dviejų laivių keliai, ir angliškai mąstantys iškart pagalvoja, kas turi pirmumą - “right-of-way“. Ir iškart atsako - “who's right“ (tas, kuris yra dešinys), arba kitaip - eina dešiniu halsu (angl. on starboard tack).
Primenu, kad tai yra toks halsas, kuomet vėjas pučia į dešinį bortą (angl. starboard) ir gikas (įstrižos burės buomas) yra priešingoje, kairėje, pusėje (angl. port), ir tokiu metu dėl pasvirimo (kreno) dešinys bortas aukščiau iškilęs, tad vairininkas dažniausiai ir sėdi būtent šitame antvėjiniame borte.
Šiek tiek makalavimosi gaunasi, kuomet abu eina dešiniu halsu (suprask - “abu turi pirmumo teisę“), o va vienas yra pavėjinėje (“žemiau“), o kitas antvėjinėje pusėje (“aukščiau“). Who's right then?... Na, taisyklės sako, kad tas, kuris yra antvėjinėje (windward) pusėje, turi duoti kelią pavėjiniam (leeward). Tik nelabai lengva įsiminti tuos “wardus“, tiesa?
Todėl va ir prisiminiau, kaip skirtingų halsų atvejį aš įsiminiau. Mat prie kairio halso vairalazdę (rumpelį) laikysite dešine ranka, o prie dešinio - kaire, sėdėdami antvėjiniame borte. Kadangi dauguma žmonių yra dešniarankiai, tai jiems valdyti laivą “ne ta“ ranka yra sunkiau, nes mažiau patogu. Todėl vairuojantis dešine užleidžia kelią vargšeliui, priverstam vairuoti kaire. Taip yra bet kuriuo atveju, ar kuomet abu plaukia pavėjui, ar į vėją, ar dar kitaip.
Vienodų halsų atveju antrąją taisyklę gi prisiminti dar lengviau: jei vargšelis yra “žemiau“, tuomet jį užleidžia, esantis “aukščiau“.
Čia išimtį gali sudaryti tik atvejis, dažnas ir varžybose, kuomet aplenkiama boja arba vandens kliūtis, nes tuomet vargšas jau yra tas, kuris yra arčiau jos (tiksliau - tarp kliūties ir laivo), tad ir užleisti jį derėtų, kad į kliūtį užspaustas neatsitrenktų. Varžybose todėl galite matyti kovą prie posūkio bojos labai aštrią, kuomet ne vien dėl kelio taupymo stengiamasi įsitrinti kuo arčiau jos, nors jos palietimas yra rizikingas, mat užtraukia baudos taškus, o dažnai ir reikalavimą sugrįžti ir “paimti“ ją dar kartą.
Bet visumoje, kuomet prisimeni, kad prasilenkimo taisykles rašė džentelmenai džentelmenams, tai ir po gilios žiemos prasidedant sezonui net netikriems buriuotojams nebūtina kartotis ColRegs taisyklių. Nes tiesiog prisimeni taisyklę: “tik po jūsų, sere!“
Beje, ta pati idėja gaji ir motorlaivių ir burlaivių atveju - motorlaivis, kaip galintis plaukti ir stačiai į vėją ir nepriklausomas nuo jo užgaidų, visuomet duoda kelią burlaiviui kaip “silpnesniam“ (išskyrus atvejus, kuomet burlaivis yra varomas ir variklio, tuomet jis tampa irgi “motorlaiviu“ ir pasikabina dienos signalą - juodą trikampį, nuleistą žemyn).
Lygiai taip pat visi motorlaiviai ir burlaiviai praleidžia besišvartuojančius ar atsišvartuojančius, ar atplaukiančius prie arba nuplaukiančius nuo prieplaukos. Mat kelte yra daugiau žmonių, nei laivelyje, o keltui būtina laikytis grafiko. Štai ir pagerbiama jį ir juos praleidžiant.
Užkietėję automobilistai ant vandens keltus paprasčiausiai prilygina autobusams ir lygiai taip pat prisimena, kad dera išleisti autobusą iš stotelės į eismo juostą, kaip ir autobusų stotelėse sustoti draudžiama. Beje, kitos taisyklės, aprašančius prasilenkimą, lenkimą iš galo bei įplaukimą į farvaterį (pagrindinį kelią) ar plaukimą kanalu iš už posūkio yra identiškos KET.
O kas ir taip tikri buriuotojai, tai jie įsiminę visas tas taisykles seniai - jiems ši informacija ir taip neaktuali, o kaip jie įsiminė ir prisimena iki šiol, tai, matyt, jau ir patys nebepaaiškins. Nes “va yra va taip va, kaip va yra va - ir viskas, va“.
Ir kažkaip šiandien atkreipiau dėmesį, kad burlaivių, o konkrečiai laivių (nemūsiškai “jachtų“), kelio davimo taisyklės yra rašytos mandagių žmonių mandagiems žmonėms (nemūsiškai “džentelmenų džentelmenams“).
Kodėl taip manau?
Štai susikerta dviejų laivių keliai, ir angliškai mąstantys iškart pagalvoja, kas turi pirmumą - “right-of-way“. Ir iškart atsako - “who's right“ (tas, kuris yra dešinys), arba kitaip - eina dešiniu halsu (angl. on starboard tack).
Primenu, kad tai yra toks halsas, kuomet vėjas pučia į dešinį bortą (angl. starboard) ir gikas (įstrižos burės buomas) yra priešingoje, kairėje, pusėje (angl. port), ir tokiu metu dėl pasvirimo (kreno) dešinys bortas aukščiau iškilęs, tad vairininkas dažniausiai ir sėdi būtent šitame antvėjiniame borte.
Šiek tiek makalavimosi gaunasi, kuomet abu eina dešiniu halsu (suprask - “abu turi pirmumo teisę“), o va vienas yra pavėjinėje (“žemiau“), o kitas antvėjinėje pusėje (“aukščiau“). Who's right then?... Na, taisyklės sako, kad tas, kuris yra antvėjinėje (windward) pusėje, turi duoti kelią pavėjiniam (leeward). Tik nelabai lengva įsiminti tuos “wardus“, tiesa?
Todėl va ir prisiminiau, kaip skirtingų halsų atvejį aš įsiminiau. Mat prie kairio halso vairalazdę (rumpelį) laikysite dešine ranka, o prie dešinio - kaire, sėdėdami antvėjiniame borte. Kadangi dauguma žmonių yra dešniarankiai, tai jiems valdyti laivą “ne ta“ ranka yra sunkiau, nes mažiau patogu. Todėl vairuojantis dešine užleidžia kelią vargšeliui, priverstam vairuoti kaire. Taip yra bet kuriuo atveju, ar kuomet abu plaukia pavėjui, ar į vėją, ar dar kitaip.
Vienodų halsų atveju antrąją taisyklę gi prisiminti dar lengviau: jei vargšelis yra “žemiau“, tuomet jį užleidžia, esantis “aukščiau“.
Čia išimtį gali sudaryti tik atvejis, dažnas ir varžybose, kuomet aplenkiama boja arba vandens kliūtis, nes tuomet vargšas jau yra tas, kuris yra arčiau jos (tiksliau - tarp kliūties ir laivo), tad ir užleisti jį derėtų, kad į kliūtį užspaustas neatsitrenktų. Varžybose todėl galite matyti kovą prie posūkio bojos labai aštrią, kuomet ne vien dėl kelio taupymo stengiamasi įsitrinti kuo arčiau jos, nors jos palietimas yra rizikingas, mat užtraukia baudos taškus, o dažnai ir reikalavimą sugrįžti ir “paimti“ ją dar kartą.
Bet visumoje, kuomet prisimeni, kad prasilenkimo taisykles rašė džentelmenai džentelmenams, tai ir po gilios žiemos prasidedant sezonui net netikriems buriuotojams nebūtina kartotis ColRegs taisyklių. Nes tiesiog prisimeni taisyklę: “tik po jūsų, sere!“
Beje, ta pati idėja gaji ir motorlaivių ir burlaivių atveju - motorlaivis, kaip galintis plaukti ir stačiai į vėją ir nepriklausomas nuo jo užgaidų, visuomet duoda kelią burlaiviui kaip “silpnesniam“ (išskyrus atvejus, kuomet burlaivis yra varomas ir variklio, tuomet jis tampa irgi “motorlaiviu“ ir pasikabina dienos signalą - juodą trikampį, nuleistą žemyn).
Lygiai taip pat visi motorlaiviai ir burlaiviai praleidžia besišvartuojančius ar atsišvartuojančius, ar atplaukiančius prie arba nuplaukiančius nuo prieplaukos. Mat kelte yra daugiau žmonių, nei laivelyje, o keltui būtina laikytis grafiko. Štai ir pagerbiama jį ir juos praleidžiant.
Užkietėję automobilistai ant vandens keltus paprasčiausiai prilygina autobusams ir lygiai taip pat prisimena, kad dera išleisti autobusą iš stotelės į eismo juostą, kaip ir autobusų stotelėse sustoti draudžiama. Beje, kitos taisyklės, aprašančius prasilenkimą, lenkimą iš galo bei įplaukimą į farvaterį (pagrindinį kelią) ar plaukimą kanalu iš už posūkio yra identiškos KET.
O kas ir taip tikri buriuotojai, tai jie įsiminę visas tas taisykles seniai - jiems ši informacija ir taip neaktuali, o kaip jie įsiminė ir prisimena iki šiol, tai, matyt, jau ir patys nebepaaiškins. Nes “va yra va taip va, kaip va yra va - ir viskas, va“.