“Gold of Lithuania“ ir dar šis tas
Ekspedicija Mikalojaus Kristupo Radvilos “Našlaitėlio“ keliais “Gold of Lithuania“, pasirodo, turi ir savo tinklaraštį. Ir netgi jame esu pacituotas, pavadinant mane “egocentriku“ - mano pastabos Lietuvos Istorikui Nr.1, kaip matau, neliko nepastebėtos. Ir tiek jau to: nurašykim tai “taip susiklosčiusioms aplinkybėms“, o ne profesoriaus nežinojimui, pateiktam vis tik užtikrintu ir abejoti neleidžiančiu tonu su “aplombu“. Kaip sakoma, “наглость - второе счастье“ (rus. akiplėšiškumas - antroji laimė).
Nors man mieliau patinka ne egocentriku vadintis, o Arbušio pasivadinimas panku buriavime - šiemet aš visiškai neburiuotojas, ir belieka tad iš tikro tik tuo “panku“ ir apsimesti.
Ironiška, kad “savo kaime“ aš iš tikro pirmasis pankas stilistiškai ir bandžiau būti. Bet “ežiukas“ man ant tuščiavidurės paaugliškos makaulės netiko, o ir greitai patraukė bei užvaldė sunkesnė bei labiau instrumentuote, o ne trimis akordais (aš asmeniškai mokėjau gitara pagroti gi daugiau nei 7!) pagrįsta muzika: Bruce Dickinson su “Iron Maiden“ ar, jau kiek vėliau, “Metallica“, nors apie tokią muziką tuomet garsusis TV muzikologas K. Šiaulys atsiliepė kaip apie “metalo muzikos aklavietę“.
Vienok, jei laikyti pankavimą kaip tam tikra priešpastatoma pozicija establišmentui - tebūnie! Tačiau, užbėgant už akių, čia tema ne apie mane ir LBS, jei establišmentu Lietuvos buriavime laikyti šią organizaciją, tarkime.
Aną savaitę kažkaip laukiu svarbaus skambučio - nuojauta tokia buvo. Ir ką sau galvojat? Ogi tuo metu, kai einu aš sode aplink baseiną su keto (tokia burvaltė) modelio korpusu rankose, ieškodamas kažkur netoliese vaikiščių numesto stiebo su bure, paskambina man aukščiau minėtasis Arbušis ir klausia, ar galėtų mane savo žurnale pavadinti... “niedabytu grafomanu“?...
Na, ką atsakytumėt į tokį malonų prašymą?
Aišku, sakau, kad galima!
Nes kokiu nors tolimojo plaukiojimo kapitonu tai pavadinti niekaip neišeitų - nors tolokai priplaukusių tekstų čia ir “prikapitoninama“. Bet matomai jis paskui apsigalvojo - o gal, sako, mūzos jo kažkur pabėgo, kad nebeparašo. Bet žadėjo sugrįžti. Taip jau būna su tomis mūzomis kartais, tad paguosiu jį:
O, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos!
Ir kam sužadinot bergzdžias viltis?
Kam lūkesčiais nepagrįstais ginkluotos
Jūs vertėt kurti ir rašyti per naktis?
Ko slepiatės dabar jūs, mergos? Ko gi
Ta šelmė mūza, kur kalbėti vertė eilėmis,
Dabar nulindusi net cyptelėt nenori
Ir prisiminti lyriką, pavirtusią prakuromis?
Ir kur pasislepė anoji mūza, ta tauškalė,
Romanais galvą kvaršinusi paromis?
Dabar ji vėl tyli ir nekalbi mergelė -
Muse atvirtusi ropoja lubomis...
Ir velnią jau iš jų išpeši kokį žodį,
Bet vis tik aš paklausti dar vienos skubu -
Klausyk, dažų ir molio deive tu, mieloji,
Kodėl teplionių mano nebedrįstama vadint menu?
Štai dar viena kažkur nulindo, nelaboji,
Kuri vaidenosi man muzikos garsais.
Dabar ir ta prapuolė, kad net šunys nesulojo,
Jai sprunkant vogčiomis nežinomais keliais.
Tai kur jūs dingot mūzos - išsislapstėt
Kuri kas sau ir nuo manęs tik kuo toliau?
Ir grįžti neketinat - pas kitus jau lakstot!
Neištikimos esat - šitą aiškiai supratau!...
Och, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos,
Sužlugdžiusios šįkart kvailas viltis!...
Dar pažiūrėsim, ar lengvai jums pasiduosiu -
Kai kitą kartą įsileisiu pro duris...
(Vilnius, 2005-06-22)
Bet tai grįžkime nuo minėtojo prelegento prie kito, nuo ko ir pradėjau savo papostringavimus čia - Našlaitėlio iš Radvilų klano.
- Našlaitėli, imk litą!
- Aš ne našlaitėlis, antai tėvas stovi.
PYKŠT!
- Našlaitėli, imk litą...
Minėtas GOL (angl. Government of Lithuania) tinklaraštis teigia, kad šiam “biezprizornykui“ (rus. 1917-1920 metų suirutės laikų išsireiškimas, apibūdinantis beglobį vaiką) vaikiščiui tokią pravardę dar davęs Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygis Augustėlis. Vaikis gi vis tik išaugo į visai šaunų vyruką ir nusprendė pasibastyti, lyg patvirtindamas kažkuo minėtąją pravardę, po anuos šiltuosius kraštus, dabar mielus čarteriniu buriavimu, kur buvo pakeliui namo iš šventų vietų ir apiplėštas iki paskutinio siūlo galo.
Man tai įdomios tos istorinės peripetijos, susiję su Lietuvos kokiomis nors svarbesnėmis datomis: jei tik kas su šventu dalyku susiję - tai arba kuoka maulė jam suknežinama, arba koks Lietuvos pamaldusis globėjas persišaldo ir numiršta, arba kas nors apiplėšiamas iki būsenos, artimos visiškam bankrotui.
Va, sakykite, kodėl neturime nieko tokio istorijoje, kaip kas nors įvyktų švento ir kartu gražiai kilnaus?
Antai airiai savojo globėjo, švento Patriko, dieną švečia, kad tas išvaikė gyvates iš salos. Žinia, gyvatėms gal šventės ir dėl to nebuvo, bet airiams - gera proga “žaliosios gyvatės“ (toks sovietmečiu buvo blaivinimo sąjūdžio simbolinis vaizdinys pagąsdinimui naudojamas) nuodų lašų pakliukinti į taurelę. Nors pikti liežuviai plaka, kad minėtas Patrikas pats buvo gerokai ant kamščio pamynęs, kad vaikė tas gyvates, kurių ten per amžius vietiniai nematė. Bet todėl tie liežuviai ir pikti - pavydi šventąjam jo nuopelnų, ne kitaip.
GOL tinklapio šeimininkui irgi sakau: žinokite, kad ir aš baisiai pavydžiu šios jūsų ekspedicijos. Antraip, niekuo kitu mano komentarų gerb. lokyzui, matomai, ir pagrįsti neradote (cituoju pats save, kad toli ieškoti nereiktų pasmalsavusiems):
Kita vertus, jis ruošėsi kalbėti būtent apie tą sutaurintą ir prailgintą čarterio variantą Viduržemio jūroje, pavadinimu “Gold of Lithuania“ (čia ne apie “lietuvaites laukų gėles gražias“...), tačiau žmonės, naudodamiesi proga, kad gali pakalbinti tokį žymų istoriką, uždavinėjo visai kitus klausimus, o ne apie ekspediciją, kurioje tas ir nedalyvauja, bet gražią istoriją apie Našlaitėlį sugalvojo verslininkams misiją ir pagrindimą turėti (ne vien kad “išsinuomavom jachtą, gėrėm, buriavom, gėrėm...“). Kaip sako rusai, čia viskas gi “pod egidoj...“
Aš ir ne prieš tą ekspediciją, tarp kitko, ir tikslai gražūs - kas, kad visos jachtos bus su Graikijos vėliavomis, ir be pačių dalyvių gal ten niekas į jų misiją dėmesio nekreips. Bus matyti.
Galėčiau paieškoti, kur čia LJ rusai prieš kelis metus taip Ekspedicija Archipelag susiorganizavo panašiu principu: jie lankė Sinopo mūšio vietas (viena iš trijų svarbiausių pirmųjų Rusijos laivyno tarptautinės reikšmės pergalių!), užeidinėjo į Seniavino eskadros lankytus uostus, nuleido vainiką žuvusiems atminti ir pan. Visiškai privati iniciatyva. Todėl, jei kas skaito, kad čia aš kimbu prie GOL - iškart apsidraudžiu.
Pasitaisau: matyt, vėliavos bus kroatiškos.
Ir dar įdėjau nuorodą (ten, deja, reikia daugiau pavaikščioti po jo tinklaraštį, nes jis vienu bloku ir žymomis neduoda - o jau įvyko trys tokios ekspedicijos), taip pat paryškinau tai, kas svarbu, nes, panašu, kad “apsidraudimas“ nepadėjo - jautriai sureaguota, kad, matai, priekabiauju.
Aš tikrai nieko prieš, jei kelionę traukiniu iš Kauno į Vilnių pavadinti etnografine ekspedicija Vilniaus atgavimo progai paminėti. Antai vienas rusų klasikas net apie savo tokią kelionę, dar iki geležinkelio nutiesimo (ačiū Ginaitei, mane pataisiusiai!), iš Peterburgo į Maskvą knygą parašė - todėl jis ir klasikas tas Radiščevas. Matyt, čia ne mastelis ar maršrutas svarbu, o gebėjimas rašyti ir mintis perteikti. Tuomet fonu galima pasirinkti bet ką: ar kelionę plackartu, ar kelionę čarterine jachta. Svarbu - teisingai iškomunikuoti, kaip sakoma.
Ir GOLui komunikacijos stokos, matyt, neprikiši - tik gal kartais kur perspausta, todėl taip jautriai reaguojama, kai kas nors, ir be manęs dar, “golikus“ (be priešdėlio “alko-“) palygina su “amberseilikais“.
Na, tikrai, ponai, nesijauskite “našlaitėliais“ (ar derėtų verčiau pavadinti “radviliukais“?) - ir mes tą jūsų ekspediciją užskaitysim ne kaip pasiplaukiojimą “su pompa“, o tikrai istorinį lietuvių buriuotojų žygį. Tiesiog akcentus perstumkite link pastarojo - ir niekas nebesišaipys. Iš pavydo, ar draugiškai - kaip bepažiūrėsi. Nes nebus preteksto. Šaipomasi gi ne iš ekspedicijos ir jos tikslų, jei dar nesupratote.
Na, o pabaigai, kaip “Dovydėno žmogus“ (sic!) noriu palinkėti šios ekspedicijos nariams bent jau 7 pėdų po falškilio bulba, ir kuo mažiau sukelti rūpesčių minėtam kapitonui!
Va dėl ko man tikrai džiugu, tai kad Artūras Dovydėnas nepritrūksta idėjų populiarindamas buriavimą lietuvių tarpe. Kaip sakoma, duok Dieve jam sveikatos, o Bangpūtys (liet. Neptūnas, ar Poseidonas, jei apie tas apylinkes kalbėti) teduoda jums gerą orą ir palankų vėją!
Ahoy!
Nors man mieliau patinka ne egocentriku vadintis, o Arbušio pasivadinimas panku buriavime - šiemet aš visiškai neburiuotojas, ir belieka tad iš tikro tik tuo “panku“ ir apsimesti.
Ironiška, kad “savo kaime“ aš iš tikro pirmasis pankas stilistiškai ir bandžiau būti. Bet “ežiukas“ man ant tuščiavidurės paaugliškos makaulės netiko, o ir greitai patraukė bei užvaldė sunkesnė bei labiau instrumentuote, o ne trimis akordais (aš asmeniškai mokėjau gitara pagroti gi daugiau nei 7!) pagrįsta muzika: Bruce Dickinson su “Iron Maiden“ ar, jau kiek vėliau, “Metallica“, nors apie tokią muziką tuomet garsusis TV muzikologas K. Šiaulys atsiliepė kaip apie “metalo muzikos aklavietę“.
Vienok, jei laikyti pankavimą kaip tam tikra priešpastatoma pozicija establišmentui - tebūnie! Tačiau, užbėgant už akių, čia tema ne apie mane ir LBS, jei establišmentu Lietuvos buriavime laikyti šią organizaciją, tarkime.
Aną savaitę kažkaip laukiu svarbaus skambučio - nuojauta tokia buvo. Ir ką sau galvojat? Ogi tuo metu, kai einu aš sode aplink baseiną su keto (tokia burvaltė) modelio korpusu rankose, ieškodamas kažkur netoliese vaikiščių numesto stiebo su bure, paskambina man aukščiau minėtasis Arbušis ir klausia, ar galėtų mane savo žurnale pavadinti... “niedabytu grafomanu“?...
Na, ką atsakytumėt į tokį malonų prašymą?
Aišku, sakau, kad galima!
Nes kokiu nors tolimojo plaukiojimo kapitonu tai pavadinti niekaip neišeitų - nors tolokai priplaukusių tekstų čia ir “prikapitoninama“. Bet matomai jis paskui apsigalvojo - o gal, sako, mūzos jo kažkur pabėgo, kad nebeparašo. Bet žadėjo sugrįžti. Taip jau būna su tomis mūzomis kartais, tad paguosiu jį:
O, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos!
Ir kam sužadinot bergzdžias viltis?
Kam lūkesčiais nepagrįstais ginkluotos
Jūs vertėt kurti ir rašyti per naktis?
Ko slepiatės dabar jūs, mergos? Ko gi
Ta šelmė mūza, kur kalbėti vertė eilėmis,
Dabar nulindusi net cyptelėt nenori
Ir prisiminti lyriką, pavirtusią prakuromis?
Ir kur pasislepė anoji mūza, ta tauškalė,
Romanais galvą kvaršinusi paromis?
Dabar ji vėl tyli ir nekalbi mergelė -
Muse atvirtusi ropoja lubomis...
Ir velnią jau iš jų išpeši kokį žodį,
Bet vis tik aš paklausti dar vienos skubu -
Klausyk, dažų ir molio deive tu, mieloji,
Kodėl teplionių mano nebedrįstama vadint menu?
Štai dar viena kažkur nulindo, nelaboji,
Kuri vaidenosi man muzikos garsais.
Dabar ir ta prapuolė, kad net šunys nesulojo,
Jai sprunkant vogčiomis nežinomais keliais.
Tai kur jūs dingot mūzos - išsislapstėt
Kuri kas sau ir nuo manęs tik kuo toliau?
Ir grįžti neketinat - pas kitus jau lakstot!
Neištikimos esat - šitą aiškiai supratau!...
Och, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos,
Sužlugdžiusios šįkart kvailas viltis!...
Dar pažiūrėsim, ar lengvai jums pasiduosiu -
Kai kitą kartą įsileisiu pro duris...
(Vilnius, 2005-06-22)
Bet tai grįžkime nuo minėtojo prelegento prie kito, nuo ko ir pradėjau savo papostringavimus čia - Našlaitėlio iš Radvilų klano.
- Našlaitėli, imk litą!
- Aš ne našlaitėlis, antai tėvas stovi.
PYKŠT!
- Našlaitėli, imk litą...
Minėtas GOL (angl. Government of Lithuania) tinklaraštis teigia, kad šiam “biezprizornykui“ (rus. 1917-1920 metų suirutės laikų išsireiškimas, apibūdinantis beglobį vaiką) vaikiščiui tokią pravardę dar davęs Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygis Augustėlis. Vaikis gi vis tik išaugo į visai šaunų vyruką ir nusprendė pasibastyti, lyg patvirtindamas kažkuo minėtąją pravardę, po anuos šiltuosius kraštus, dabar mielus čarteriniu buriavimu, kur buvo pakeliui namo iš šventų vietų ir apiplėštas iki paskutinio siūlo galo.
Man tai įdomios tos istorinės peripetijos, susiję su Lietuvos kokiomis nors svarbesnėmis datomis: jei tik kas su šventu dalyku susiję - tai arba kuoka maulė jam suknežinama, arba koks Lietuvos pamaldusis globėjas persišaldo ir numiršta, arba kas nors apiplėšiamas iki būsenos, artimos visiškam bankrotui.
Va, sakykite, kodėl neturime nieko tokio istorijoje, kaip kas nors įvyktų švento ir kartu gražiai kilnaus?
Antai airiai savojo globėjo, švento Patriko, dieną švečia, kad tas išvaikė gyvates iš salos. Žinia, gyvatėms gal šventės ir dėl to nebuvo, bet airiams - gera proga “žaliosios gyvatės“ (toks sovietmečiu buvo blaivinimo sąjūdžio simbolinis vaizdinys pagąsdinimui naudojamas) nuodų lašų pakliukinti į taurelę. Nors pikti liežuviai plaka, kad minėtas Patrikas pats buvo gerokai ant kamščio pamynęs, kad vaikė tas gyvates, kurių ten per amžius vietiniai nematė. Bet todėl tie liežuviai ir pikti - pavydi šventąjam jo nuopelnų, ne kitaip.
GOL tinklapio šeimininkui irgi sakau: žinokite, kad ir aš baisiai pavydžiu šios jūsų ekspedicijos. Antraip, niekuo kitu mano komentarų gerb. lokyzui, matomai, ir pagrįsti neradote (cituoju pats save, kad toli ieškoti nereiktų pasmalsavusiems):
Kita vertus, jis ruošėsi kalbėti būtent apie tą sutaurintą ir prailgintą čarterio variantą Viduržemio jūroje, pavadinimu “Gold of Lithuania“ (čia ne apie “lietuvaites laukų gėles gražias“...), tačiau žmonės, naudodamiesi proga, kad gali pakalbinti tokį žymų istoriką, uždavinėjo visai kitus klausimus, o ne apie ekspediciją, kurioje tas ir nedalyvauja, bet gražią istoriją apie Našlaitėlį sugalvojo verslininkams misiją ir pagrindimą turėti (ne vien kad “išsinuomavom jachtą, gėrėm, buriavom, gėrėm...“). Kaip sako rusai, čia viskas gi “pod egidoj...“
Aš ir ne prieš tą ekspediciją, tarp kitko, ir tikslai gražūs - kas, kad visos jachtos bus su Graikijos vėliavomis, ir be pačių dalyvių gal ten niekas į jų misiją dėmesio nekreips. Bus matyti.
Galėčiau paieškoti, kur čia LJ rusai prieš kelis metus taip Ekspedicija Archipelag susiorganizavo panašiu principu: jie lankė Sinopo mūšio vietas (viena iš trijų svarbiausių pirmųjų Rusijos laivyno tarptautinės reikšmės pergalių!), užeidinėjo į Seniavino eskadros lankytus uostus, nuleido vainiką žuvusiems atminti ir pan. Visiškai privati iniciatyva. Todėl, jei kas skaito, kad čia aš kimbu prie GOL - iškart apsidraudžiu.
Pasitaisau: matyt, vėliavos bus kroatiškos.
Ir dar įdėjau nuorodą (ten, deja, reikia daugiau pavaikščioti po jo tinklaraštį, nes jis vienu bloku ir žymomis neduoda - o jau įvyko trys tokios ekspedicijos), taip pat paryškinau tai, kas svarbu, nes, panašu, kad “apsidraudimas“ nepadėjo - jautriai sureaguota, kad, matai, priekabiauju.
Aš tikrai nieko prieš, jei kelionę traukiniu iš Kauno į Vilnių pavadinti etnografine ekspedicija Vilniaus atgavimo progai paminėti. Antai vienas rusų klasikas net apie savo tokią kelionę, dar iki geležinkelio nutiesimo (ačiū Ginaitei, mane pataisiusiai!), iš Peterburgo į Maskvą knygą parašė - todėl jis ir klasikas tas Radiščevas. Matyt, čia ne mastelis ar maršrutas svarbu, o gebėjimas rašyti ir mintis perteikti. Tuomet fonu galima pasirinkti bet ką: ar kelionę plackartu, ar kelionę čarterine jachta. Svarbu - teisingai iškomunikuoti, kaip sakoma.
Ir GOLui komunikacijos stokos, matyt, neprikiši - tik gal kartais kur perspausta, todėl taip jautriai reaguojama, kai kas nors, ir be manęs dar, “golikus“ (be priešdėlio “alko-“) palygina su “amberseilikais“.
Na, tikrai, ponai, nesijauskite “našlaitėliais“ (ar derėtų verčiau pavadinti “radviliukais“?) - ir mes tą jūsų ekspediciją užskaitysim ne kaip pasiplaukiojimą “su pompa“, o tikrai istorinį lietuvių buriuotojų žygį. Tiesiog akcentus perstumkite link pastarojo - ir niekas nebesišaipys. Iš pavydo, ar draugiškai - kaip bepažiūrėsi. Nes nebus preteksto. Šaipomasi gi ne iš ekspedicijos ir jos tikslų, jei dar nesupratote.
Na, o pabaigai, kaip “Dovydėno žmogus“ (sic!) noriu palinkėti šios ekspedicijos nariams bent jau 7 pėdų po falškilio bulba, ir kuo mažiau sukelti rūpesčių minėtam kapitonui!
Va dėl ko man tikrai džiugu, tai kad Artūras Dovydėnas nepritrūksta idėjų populiarindamas buriavimą lietuvių tarpe. Kaip sakoma, duok Dieve jam sveikatos, o Bangpūtys (liet. Neptūnas, ar Poseidonas, jei apie tas apylinkes kalbėti) teduoda jums gerą orą ir palankų vėją!
Ahoy!