Manyčiau, nei abejonių nekyla, kuris ženklas vertas :-)
Estiškas sudaro vientisą kompoziciją, tačiau yra grynai raidinis, neneša emocinio ar prasminio krūvio.
Latviškas yra emociškesnis, tačiau nesudaro vientisumo įspūdžio, akivaizdžiai išsibarstęs. Dar prasčiau - jų prasminis krūvis grynai vienpusiškas - "dainuojantis kraštas".
Oficialus lietuviškas logotipas - prastas dizainas, blankus, šaltas, išsibarstymu artimas latviškui, o emociškai netgi sukelia neigiamoką - šaltumo ir kietumo įspūdį. Prasminio krūvio neneša.
Neoficialus lietuviškas - viskas akivaizdu iš pirmo žvilgsnio: daug emocijų, žaismingumo, vaikiškumo, linksmumo, nuotykių. Ženklas vientisas, įsimenamas, stiprus. Liuks :-)
"Estiškas [...] neneša emocinio ar prasminio krūvio." Tai manau estus toks ženklas puikiai reprezentuoja :D (nepykit, kaimynai, pokštas tai :))
Dėl latviško, tamstos apibūdinimo, nesutinku - jis sudaro erdvės ir atsipalaidavimo jausmą, vieta, kur ramu gyventi, gera atostogauti, o dėl dainos vienpusiško prasminio krūvio, manau irgi žiauriai klystate - daina mus lydi, bent jau lydėdavo, nuo kūdikystės iki mirties su visu iš to plaukiančiu krūviu, tai ir atsipalaidavimo, ir bendravimo, ir susikaupimo, ir kokia dar nori priemonė :)
Bet išties, labiausiai čia reikėtų kreipti dėmesį į lietuviškų ženklų - oficialaus ir alternatyvaus palyginimą. Gal reikia pakeisti eilės tvarką ženklų išdėstymo, kad aiškiau būtų - lietuviškus pirmus padėti, o kaimynų palyginimui apačioje. Ačiū už komentarą :)
Dėl latviško ženklo. Šiuo atveju kalbam apie specifinę rinką - turistus. Tad daina atsiduria irgi specifiniame kontekste. O dėl išsibarstymo - nevientisumas, neuždarumas - tai garantija, kad ženklas nebus suvoktas, kaip vieninga visuma.
Dar daugiau - paradoksalus poveikis: neuždaras ženklas (vizualiai), o uždaras kontekstas (vien daina) - leidžia natūraliai siaurinti ženklo suvokimo rėmus. Subjektyviai tai susiveda į klausimą, kylantį įsivaizduojamam turistui: "tai mus ten vers dainuoti ir viskas?"
Net neabejojam, kad vienintelis, tikrai vienintelis vertas Valstybės prekės ženklas tarp šių - tai Ežiukas, tiktai Ežiukas! Nei vienas su juo negali konkuruoti!
Comments 5
Estiškas sudaro vientisą kompoziciją, tačiau yra grynai raidinis, neneša emocinio ar prasminio krūvio.
Latviškas yra emociškesnis, tačiau nesudaro vientisumo įspūdžio, akivaizdžiai išsibarstęs. Dar prasčiau - jų prasminis krūvis grynai vienpusiškas - "dainuojantis kraštas".
Oficialus lietuviškas logotipas - prastas dizainas, blankus, šaltas, išsibarstymu artimas latviškui, o emociškai netgi sukelia neigiamoką - šaltumo ir kietumo įspūdį. Prasminio krūvio neneša.
Neoficialus lietuviškas - viskas akivaizdu iš pirmo žvilgsnio: daug emocijų, žaismingumo, vaikiškumo, linksmumo, nuotykių. Ženklas vientisas, įsimenamas, stiprus. Liuks :-)
Reply
Dėl latviško, tamstos apibūdinimo, nesutinku - jis sudaro erdvės ir atsipalaidavimo jausmą, vieta, kur ramu gyventi, gera atostogauti, o dėl dainos vienpusiško prasminio krūvio, manau irgi žiauriai klystate - daina mus lydi, bent jau lydėdavo, nuo kūdikystės iki mirties su visu iš to plaukiančiu krūviu, tai ir atsipalaidavimo, ir bendravimo, ir susikaupimo, ir kokia dar nori priemonė :)
Bet išties, labiausiai čia reikėtų kreipti dėmesį į lietuviškų ženklų - oficialaus ir alternatyvaus palyginimą. Gal reikia pakeisti eilės tvarką ženklų išdėstymo, kad aiškiau būtų - lietuviškus pirmus padėti, o kaimynų palyginimui apačioje. Ačiū už komentarą :)
Reply
Dar daugiau - paradoksalus poveikis: neuždaras ženklas (vizualiai), o uždaras kontekstas (vien daina) - leidžia natūraliai siaurinti ženklo suvokimo rėmus. Subjektyviai tai susiveda į klausimą, kylantį įsivaizduojamam turistui: "tai mus ten vers dainuoti ir viskas?"
Reply
Reply
Reply
Leave a comment