Kepta kiaulės galva
Taip, tai vienas iš tų patiekalų, į kurį pasižiūrėję svečiai sustingsta ir ima žvalgytis, kur išėjimas, tačiau tos galvos kartą paragavus sunku sustoti.
Pirmyn į turgų, susirandame bobulytę iš kaimo, ir perkame iš jos pusę kiaulės galvos, maždaug 3kg. Jos būna su ausim ir be ausų, geriau imti tą, kur su. Taip pat iš tos pačios bobulytės imam porą kojikių-kanopėlių, o iš kitos, gretimais - keletą vištų nugarėlių. Pagrindinėm žaliavom kaip ir apsirūpinom. Jeigu gerai derėsitės, sutilpsite maždaug į 11-12Lt, o nesiderėdami į 14.
Namie imame šiurkščią kempinę ir gerai nušveičiame galvą (nepamirškite ausų išplauti). Kojas analogiškai, tik nepamirškite tarpupirščių, ten dažnai visokio gėrio būna. Kai jau viskas švaru, krauname ant stalo, ir traukiame aromatines daržoves, kokias turim. Aš turėjau tris svogūniukus, porą morkų, galvą česnako, porą galų poro (atleiskite už kalambūrą). Viską pjaustom, česnako skilteles traiškom ir nulupam, dedam ant skardos. Į tą pačią skardą primėtome sviesto gabaliukų, dedame į orkaitę. Tegu jos ten pašunta ir truputį paskrunda, kokį pusvalandį, gal mažiau, priklausys nuo karščio. Žiūrėkite, kad neprisviltų, karts nuo karto pamaišykite, bet kažkiek nusispalvinti tai jos turėtų.
Ok, daržovės jau pasiruošusios, gražiai ir tolygiai jas paskirstome, ir ant jų, kaip ant pakloto, guldome galvą. Ausį uždengiame folija, kad pirma laiko nesudegtų. Gretimais įpiešiame dvi kiaulės kojas (jos čia nebūtinos, bet taip galima vienu šūviu du zuikius, nes kojos iškeps ten tuo pat metu, kaip ir galva, nieko papildomai nereikės daryti). Aplinkui, kur liko vietos, prikaišiojame vištos nugarėlių, dėl skonio.
Dabar, kaip tikri svetingi šeimininkai, turėtumėme pasveikinti kiaulę su įkurtuvėmis, įsitaisius naujoje patogioje viečikėje. Atsidarome butelį brendžio (kad ir Alitos, nėra didelio skirtumo), palaistome galvą visur. Aišku, truputį ir į nasrus įpilam, kaip gi be to. Daug nereikia, maždaug 100gr. Kiaulei atsipalaiduoti tai juk vis vien nebepadės, bet svetingumas vienok yra toks dalykas.
Tegul kiaulė sugeria brendį, o mes tuo tarpu pasižiūrime, ką dar gero turim. Butelis balto vyno - puiku, kokį pusbutelį pilam į skardą. Kokią pusę stiklinės vermuto. Čiobrelių ir mairūnų, po gerą kuokštelį. Kelis gerus žiupsnius druskos. Ir vandens ant viršaus, kai galva būtų pusiau apsemta, įpilti kiek trūksta.
Iš viršaus konstruojame palapinę iš folijos (taip, labai panašiai, kaip su tuo upėtakiu) ir kišame į orkaitę. Temperatūrą pradžioje ant max, kol išgirsite, kad skystis viduje užvirė, tada sumažinam iki mažos, tik kad palaikyti burbuliavimą, ir pamirštame apie mūsų kiaulę. Prisimename tik po kokių trijų valandų, ištraukiame, nuimam foliją nuo visur, pauostome, pasigėrime. Kažko jai trūksta... Aha, dar reikėtų spalvos ir traškumo. Kišam atgal į orkaitę, atidengtą, dar kokiai valandai, tik prieš tai didžiąją dalį skysčio reikia nusemti atskirai, ir šį kartą temperatūrą atsukame kiek didesnę. Ir taip po truputį apskrudiname, kad odelė taptų rusva ir traški. Tik atsargiai, ne per daug, nes po to ta odelė taps neįkandamu diržu. Normaliai taip, iki lengvo traškesio.
Padarėm? Kiaulę ir viską, kas ne daržovės, traukiam lauk ant lėkštelės, o viską, kas liko viduje, kaitiname jau ant dujinės viršaus. Sumetame porą saujų špinatų, ar šiaip kokių žalumynų tipo rūgštynių, balandų ir t.t. ir pan, pagal sezoną. Tegu jie ten tik apvysta truputį, suglemba ir viskas, daugiau kaitinti nereikia, tik sumaišyti. Dar krauname šaukštą-du gerų "macnų" garstyčių, išmaišome, ir padažas baigtas.
Ant pailgos lėkštės išklojame padažo "patalus", ant viršaus - kriuksės galvą. Pilame bokalus alaus, arba taures balto vyno, kam labiau kas patinka. Paruošiame gerai paraugintų kaimiškų agurkėlių, krienų normalių tokių, kad kvapą gniaužtų, duonos kaimiškos juodos paraikom. Ir skanaus :{)
P.S. ant galvos mėsos, atrodo, nedaug, bet jos turėtų užtekti maždaug šešiems valgytojams. Tikrai riebu, bet subalansavus viską agurkėliais ir krienais - pasaka. O tas skystis, kurį nusėmėme iš skardos, per naktį šaltyje puikiai sustings į drebučius.
Pirmyn į turgų, susirandame bobulytę iš kaimo, ir perkame iš jos pusę kiaulės galvos, maždaug 3kg. Jos būna su ausim ir be ausų, geriau imti tą, kur su. Taip pat iš tos pačios bobulytės imam porą kojikių-kanopėlių, o iš kitos, gretimais - keletą vištų nugarėlių. Pagrindinėm žaliavom kaip ir apsirūpinom. Jeigu gerai derėsitės, sutilpsite maždaug į 11-12Lt, o nesiderėdami į 14.
Namie imame šiurkščią kempinę ir gerai nušveičiame galvą (nepamirškite ausų išplauti). Kojas analogiškai, tik nepamirškite tarpupirščių, ten dažnai visokio gėrio būna. Kai jau viskas švaru, krauname ant stalo, ir traukiame aromatines daržoves, kokias turim. Aš turėjau tris svogūniukus, porą morkų, galvą česnako, porą galų poro (atleiskite už kalambūrą). Viską pjaustom, česnako skilteles traiškom ir nulupam, dedam ant skardos. Į tą pačią skardą primėtome sviesto gabaliukų, dedame į orkaitę. Tegu jos ten pašunta ir truputį paskrunda, kokį pusvalandį, gal mažiau, priklausys nuo karščio. Žiūrėkite, kad neprisviltų, karts nuo karto pamaišykite, bet kažkiek nusispalvinti tai jos turėtų.
Ok, daržovės jau pasiruošusios, gražiai ir tolygiai jas paskirstome, ir ant jų, kaip ant pakloto, guldome galvą. Ausį uždengiame folija, kad pirma laiko nesudegtų. Gretimais įpiešiame dvi kiaulės kojas (jos čia nebūtinos, bet taip galima vienu šūviu du zuikius, nes kojos iškeps ten tuo pat metu, kaip ir galva, nieko papildomai nereikės daryti). Aplinkui, kur liko vietos, prikaišiojame vištos nugarėlių, dėl skonio.
Dabar, kaip tikri svetingi šeimininkai, turėtumėme pasveikinti kiaulę su įkurtuvėmis, įsitaisius naujoje patogioje viečikėje. Atsidarome butelį brendžio (kad ir Alitos, nėra didelio skirtumo), palaistome galvą visur. Aišku, truputį ir į nasrus įpilam, kaip gi be to. Daug nereikia, maždaug 100gr. Kiaulei atsipalaiduoti tai juk vis vien nebepadės, bet svetingumas vienok yra toks dalykas.
Tegul kiaulė sugeria brendį, o mes tuo tarpu pasižiūrime, ką dar gero turim. Butelis balto vyno - puiku, kokį pusbutelį pilam į skardą. Kokią pusę stiklinės vermuto. Čiobrelių ir mairūnų, po gerą kuokštelį. Kelis gerus žiupsnius druskos. Ir vandens ant viršaus, kai galva būtų pusiau apsemta, įpilti kiek trūksta.
Iš viršaus konstruojame palapinę iš folijos (taip, labai panašiai, kaip su tuo upėtakiu) ir kišame į orkaitę. Temperatūrą pradžioje ant max, kol išgirsite, kad skystis viduje užvirė, tada sumažinam iki mažos, tik kad palaikyti burbuliavimą, ir pamirštame apie mūsų kiaulę. Prisimename tik po kokių trijų valandų, ištraukiame, nuimam foliją nuo visur, pauostome, pasigėrime. Kažko jai trūksta... Aha, dar reikėtų spalvos ir traškumo. Kišam atgal į orkaitę, atidengtą, dar kokiai valandai, tik prieš tai didžiąją dalį skysčio reikia nusemti atskirai, ir šį kartą temperatūrą atsukame kiek didesnę. Ir taip po truputį apskrudiname, kad odelė taptų rusva ir traški. Tik atsargiai, ne per daug, nes po to ta odelė taps neįkandamu diržu. Normaliai taip, iki lengvo traškesio.
Padarėm? Kiaulę ir viską, kas ne daržovės, traukiam lauk ant lėkštelės, o viską, kas liko viduje, kaitiname jau ant dujinės viršaus. Sumetame porą saujų špinatų, ar šiaip kokių žalumynų tipo rūgštynių, balandų ir t.t. ir pan, pagal sezoną. Tegu jie ten tik apvysta truputį, suglemba ir viskas, daugiau kaitinti nereikia, tik sumaišyti. Dar krauname šaukštą-du gerų "macnų" garstyčių, išmaišome, ir padažas baigtas.
Ant pailgos lėkštės išklojame padažo "patalus", ant viršaus - kriuksės galvą. Pilame bokalus alaus, arba taures balto vyno, kam labiau kas patinka. Paruošiame gerai paraugintų kaimiškų agurkėlių, krienų normalių tokių, kad kvapą gniaužtų, duonos kaimiškos juodos paraikom. Ir skanaus :{)
P.S. ant galvos mėsos, atrodo, nedaug, bet jos turėtų užtekti maždaug šešiems valgytojams. Tikrai riebu, bet subalansavus viską agurkėliais ir krienais - pasaka. O tas skystis, kurį nusėmėme iš skardos, per naktį šaltyje puikiai sustings į drebučius.