Palemono kalno duobė - atsakymas
saulegraza-i priminus, pateikiu mįslės atsakymą.
Seredžius tiek XIX a., tiek tarpukariu garsėjo kaip savižudžių miestelis. 1929 m. "Dienos" reporrteris rašė
"Vienas charakteringas miestelio pažymys tai dažnos savižudybės, Seredžius, esą didžiausias nusižudėlių centras aplinkiniuose miesteliuose. Nėra metų, kad jame nesižudytų keli gyventojai. Man viešint jame Kaunan išvežė užsinuodijusią moterėlę Mačiulaitienę...
...Pirmiau nusižudėliai kardavosi. Išimtinai tik virvė jiems tarnaudavo. Dabar jau šaudosi ir nuodijasi."
O 1937 m. "Lietuvos ūkininkas" lyg tarp kitko įdėjo žinutę, kad
"Kovo mėn. 31 d. vakare Joselis Gertneris išėjo į miestelį pasivaikščioti. Sutikęs panelę Podguraitę Henę su ja kažką piktai pasikalbėjęs paleido iš revolverio šūvį, ir Podguraitė tapo vietoje nušauta.
... Gertneris areštuotas, o Podguraitė palaidota"
XIX a. šalia Seredžiaus (Motiškių kaime) įsikūrusi rusų kariuomenės įgulai, kaip atsiminimuose rašo kraštotyrininkas Pranas Virakas, piliakalnis labai tiko "šaudymo pratimams". Beje, šauliai buvo taupūs - "pasibaigus šaudymams kasinėdavo piliakalnio šoną, kad išrinkti į žemę įsmigusias kulkas, taip ir išardė piliakalnyje tam tikrą šono velėnų plotą.".
OK, grįžkim prie duobės.
"Tų Motiškių kaime žiemojančių kareivių vienas karininkas, pavarde Lisavai įsimylėjo į Daučionių bajoro Gaižausko dukterį. Norėjo ženytis, bet ji nėjo.
Tuo įsižeidęs karininkas nusišovė. Karininkai pasiuntė kareivius iškasti duobę ant piliakalnio, kad jį tenai palaidoti.
Žmonės, tai sužinoję, pranešė klebonui. Klebonas (čia atsiminimų vieta neįskaitoma, bet akivaizdu, kad klebonui rusų karininkų idėja nepatiko)... Karininkai dar kiek pasiginčijo ir nabašniką palaidojo šalia rusų kapinių miestelyje. O ant piliakalnio taip ir [liko] toji duobė. Nors su laiku ji ir sumažėjo, bet visai neišnyko.
Tokia tat istorija.
Ir kirba man įtarimas, kad tą karininką galėjo palaidoti ir visaaai kitur - slampinėdamas Dubysos-Nemuno slėnių šlaitais, ant vieno jų aptikau keisto kapo pėdsakus. Kapas (nuo kurio vietiniai pašlemėkai nepasibrangino nupjauti metalinį kryžių) ant pat slėnio iškyšulio - jei nebūtų medžių - praktiškai vienoje gražiausių apylinkės vietų. Ir - kaip tik virš Daučionių gyvenvietės, kur gyveno karininkui širdį sudaužiusi bajoraitė.
Įdomu, kad smetoniniam apylinkių žemėlapyje (įmetu fragmentą, už kurį dėkavoju grumlinas1 ) toje vietoje yra kryžiukas - vadinasi kapas (paminklas?) fiksuotas, žmonės turėjo žinoti ir jo istoriją. Pabandysiu dar vietinių pasiklausinėti - gal kas žinos.
Kas čia dar įdomesnio... Pvz., kad ir tai, jog Palemono kalnas labai nepakantus kryžiams. Štai ant gretimos Veliuonos kryžių sėkmingai surentė (XIX a. pab. ar XX a. pr.) - tebestovi iki šiol. Gi, kai ant mūsiškio Pieštvės piliakalnio aukščiausios vietos pastatė "kryžių su lietuviškais pagražinimais.. perkūnija jį suudaužė. Tai kito ir nestato."
Vat toks vat kalnas (teisybės dėlei pažymėkim, kad Veliuonos pilkalniai apaugę medžiais, kurie ir "sugeria" nemažai žaibų, gi ant Palemono kryžius turėjo styroti vienišas).
Seredžius tiek XIX a., tiek tarpukariu garsėjo kaip savižudžių miestelis. 1929 m. "Dienos" reporrteris rašė
"Vienas charakteringas miestelio pažymys tai dažnos savižudybės, Seredžius, esą didžiausias nusižudėlių centras aplinkiniuose miesteliuose. Nėra metų, kad jame nesižudytų keli gyventojai. Man viešint jame Kaunan išvežė užsinuodijusią moterėlę Mačiulaitienę...
...Pirmiau nusižudėliai kardavosi. Išimtinai tik virvė jiems tarnaudavo. Dabar jau šaudosi ir nuodijasi."
O 1937 m. "Lietuvos ūkininkas" lyg tarp kitko įdėjo žinutę, kad
"Kovo mėn. 31 d. vakare Joselis Gertneris išėjo į miestelį pasivaikščioti. Sutikęs panelę Podguraitę Henę su ja kažką piktai pasikalbėjęs paleido iš revolverio šūvį, ir Podguraitė tapo vietoje nušauta.
... Gertneris areštuotas, o Podguraitė palaidota"
XIX a. šalia Seredžiaus (Motiškių kaime) įsikūrusi rusų kariuomenės įgulai, kaip atsiminimuose rašo kraštotyrininkas Pranas Virakas, piliakalnis labai tiko "šaudymo pratimams". Beje, šauliai buvo taupūs - "pasibaigus šaudymams kasinėdavo piliakalnio šoną, kad išrinkti į žemę įsmigusias kulkas, taip ir išardė piliakalnyje tam tikrą šono velėnų plotą.".
OK, grįžkim prie duobės.
"Tų Motiškių kaime žiemojančių kareivių vienas karininkas, pavarde Lisavai įsimylėjo į Daučionių bajoro Gaižausko dukterį. Norėjo ženytis, bet ji nėjo.
Tuo įsižeidęs karininkas nusišovė. Karininkai pasiuntė kareivius iškasti duobę ant piliakalnio, kad jį tenai palaidoti.
Žmonės, tai sužinoję, pranešė klebonui. Klebonas (čia atsiminimų vieta neįskaitoma, bet akivaizdu, kad klebonui rusų karininkų idėja nepatiko)... Karininkai dar kiek pasiginčijo ir nabašniką palaidojo šalia rusų kapinių miestelyje. O ant piliakalnio taip ir [liko] toji duobė. Nors su laiku ji ir sumažėjo, bet visai neišnyko.
Tokia tat istorija.
Ir kirba man įtarimas, kad tą karininką galėjo palaidoti ir visaaai kitur - slampinėdamas Dubysos-Nemuno slėnių šlaitais, ant vieno jų aptikau keisto kapo pėdsakus. Kapas (nuo kurio vietiniai pašlemėkai nepasibrangino nupjauti metalinį kryžių) ant pat slėnio iškyšulio - jei nebūtų medžių - praktiškai vienoje gražiausių apylinkės vietų. Ir - kaip tik virš Daučionių gyvenvietės, kur gyveno karininkui širdį sudaužiusi bajoraitė.
Įdomu, kad smetoniniam apylinkių žemėlapyje (įmetu fragmentą, už kurį dėkavoju grumlinas1 ) toje vietoje yra kryžiukas - vadinasi kapas (paminklas?) fiksuotas, žmonės turėjo žinoti ir jo istoriją. Pabandysiu dar vietinių pasiklausinėti - gal kas žinos.
Kas čia dar įdomesnio... Pvz., kad ir tai, jog Palemono kalnas labai nepakantus kryžiams. Štai ant gretimos Veliuonos kryžių sėkmingai surentė (XIX a. pab. ar XX a. pr.) - tebestovi iki šiol. Gi, kai ant mūsiškio Pieštvės piliakalnio aukščiausios vietos pastatė "kryžių su lietuviškais pagražinimais.. perkūnija jį suudaužė. Tai kito ir nestato."
Vat toks vat kalnas (teisybės dėlei pažymėkim, kad Veliuonos pilkalniai apaugę medžiais, kurie ir "sugeria" nemažai žaibų, gi ant Palemono kryžius turėjo styroti vienišas).