Kelias dienas vis galvojau, kad be LJ negyvenu geriau. Be beprasmio rašymo irgi. Jaučiu tiesą klaviatūros baksnojime ar popieriaus tepliojime. Aš tik galvoju, kad padariau per ilgą pauzę, tiek internete, tiek laiškuose, ir matyt niekam to nebereikia. O ką pasakyt? Rašau tau laišką, nes pasiilgau ir man vėl reikia terapijos
(
Read more... )
Comments 10
Reply
Reply
Kaip buvo gera prieš kelias dienas- aš Kijeve, pavargus po dienos vaikščiojimo, po dušo guliu su rankšluosčiu, alaus bokalu vienoj rankoj, telefonu kitoj, ir pyragu ant pilvo. Guli šalia mano žmogus. Nieko nesako. Parašo telefonu kokią nesąmonę. Pakikenam. Tada aš atgal. Ir taip- kol pradedam žvingaut. Kvaila? Gal. Bet taip nuoširdu, paprasta ir sava. Nereikia apsimetinėt ir vaizduot...
Įsijaučiau :) Pilnas mėnulis, šūdas darbe ir chroniškas psichinis nuovargis...
Reply
Reply
Jop, kartais pagalvoju- su realiai pažįstamais, draugais nebebendrauji, net nepagalvoji. O tie, kas kadaise LJ "užkliuvo" už akies, vis dar šalia, nors ir virtualiai :)
Reply
Reply
Reply
Ir pasiilgau laiškų, ir rašyti ir skaityti, bet bijau rašyti, nes kartais pagalvoju, kad gal niekam nereikia. Bijau kviesti kavos, nes galvoju, o gal per prievartą eis ir apsimetinės, kad linksma.
Reply
Reply
Reply
Leave a comment