Sergėjus Kanovičius - padorus Lietuvos pilietis? Paneigimas ir atsiprašymas
Pradedu pasiilgti senojo, gerojo LiveJournal‘o atmosferos.
Per trumpą laiką, išbūtą socialiniame tinkle Facebook, susidūriau tokiu kiekiu agresyvumo, pašaipos, netolerancijos ir net neapykantos, kiek turbūt nesu patyręs per visą blogeriavimo laikotarpį.
Nei lietuviškojo LJ sektoriuje, nei Patriotai.lt, nei Balsas.lt, nei racas.lt, t.y. ten, kur komentatoriams piršto burnon geriau nekaišioti, nei netgi, atsiprašau kalbančių vokiškai už išsireiškimą - Popo.lt, nesutikau tiek nemeilės ir nepagarbos savo kuklaus personažo atžvilgiu.
Nuo šiol, sužinojęs, kad žmogus yra facebookeris, dėl viso pikto stengsiuosi atsisėsti truputį atokiau.
O jeigu išsitrauks iš kuprinukės ar perpetinės tašės kirvuką, pašoks ir tvos per galvą? Negali žinot.
Štai ir užvakar Blogeris Zeppelinus jaukaus Facebooko Užrašuose apturėjau nelauktų ir ne itin geranoriškų svečių antplūdį.
Draugiškai pakritikavus viešąjį intelektualą ir NK95 aktyvistą Algirdą Davidavičių, augintinio ginti atkurnėjo jį šefuojančių vyresniųjų brigada, tvirtai pasiryžusi neleisti lietuviams skriausti saviškių.
Vienas tos brigados narių, Vilniuje gyvenantis Izraelio pilietis Julius Rayetzkas pasirodė man, kaip teisingumo ir logikos neniekinantis bei visai linksmų plaučių žmogus.
Užtat Briuselyje gyvenančio Izraelio piliečio Sergey Kanovich, Lietuvoje labiau žinomo, kaip garsus katalikiškų portalų publicistas Sergėjus Kanovičius, pademonstruotomis povyzomis būtu galima pailiustruoti Dabartinės lietuvių kalbos žodyno straipsnius „susireikšminimas“, „savimyla“ ir „įžeista nekaltybė“. Ten net teksto nereikėtu - pakaktu vien nuotraukų, jei kas būtų jas padaręs.
Žodis po žodžio, komentaras po komentaro, įžeidimas po įžeidimo ir visgi ponui Sergėjui pavyko tai, kas nėra taip jau lengva ir ko jis, matyt, ir buvo atvykęs į mano jaukų Facebooką - išprovokuoti Blogerį Zeppelinus griežtesniems pasisakymams.
- Didelio čia daikto, - nustebs tūlas skaitytojas, - kas jau ten skaito tą Blogerio Zeppelinus facebooką? Dvidešimt žmonių visame pasaulyje?
O kiek iš jų lįs į tuos penkiasdešimt su viršum komentarų kažkur senuose užrašuose? Vienas-du per artimiausius dešimt metų? Ko čia parintis?
Esate visiškai teisūs, gerbiami skaitytojai.
Viskas galėjo taip ir likti apsižodžiavimų komentaruose lygmenyje bei nugrimzti į vis sparčiau atsinaujinančios informacinės erdvės gelmes, jei ne ūmus, nesutramdomas ir nesutaikomas pono Sergėjaus Kanovičiaus būdas.
Diskusijos pabaigoje gavau iš jo kategorišką ultimatumą, kurio galiojimas baigėsi vakar, 2010 m. gruodžio 30 d. 23.59.59 val.:
Sergėjus Kanovičius - Blogeriui Zeppelinus:
„Aš čia labai viešai ir oficialiai pareiškiu - atsiprašykite už šita mano gero vardo šmeižimą. Laiko jums duodu - iki 30.12.2010. Jūsų visa šitą šmeižtą - išsaugojau. Jei nebus atsiprašymo - savo gerą vardą ginsiu teisinėmis priemonėmis, kurios, neabejoju, padės publikai susipažinti, kas iš tiesų esate.
Prašyčiau paneigti štai šita (citata iš ankstesnio Zeppelinus‘o komentaro Juliui Rayetzkas‘ui dėl padorių/nepadorių LR piliečių) :
"Na, šiuo atveju, Juliau, man lengviau pailiustruoti, kas NĖRA padorus Lietuvos pilietis:
Pvz. ponas Sergėjus Kanovičius, įgijęs Izraelio pilietybę turėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip tai ir nustato LR Konstitucijos 12 straipsnis:
„..niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.
Jis to nepadarė ir spjaudamas į lietuvių tautos referendumu priimtą LR Konstituciją iki šiol vaidina Lietuvos pilietį, nors yra savanoriškai priėmęs kitos valstybės pilietybę ir įsipareigojęs būtent jai.
Formaliai, dėl iki šiol neatimto LR piliečio paso, Izraelio pilietis ponas Sergėjus Kanovičius gali būti laikomas ir Lietuvos piliečiu.
Bet ar jis laikytinas PADORIU Lietuvos piliečiu? Žinoma, kad ne, nes jis spjaudo į mūsų Konstituciją, atverstą ties 12 straipsniu"
Duosiu tamstelei viena šansą - atsiprašyt už melagingai čia paskleistą informaciją mano asmens atžvilgiu. Ačiū Dievui, šiandien ne balanos gadynė - yra būdų sužinoti, kas yra bet koks anonimas ir ji priversti atsakyti už savo žodžius ne anoniminiuose komentaru krūmuose, o prieš įstatymą.“
Ką gi, nors ir esu anoniminis blogeris, bet tuo labiau turiu saugoti savo internetinio personažo reputaciją ir atsakyti už savo žodžius. O žodis ne žvirblis - pasakei ir nebepagausi.
Iš vėliau S.Kanovičiaus pateiktos ir mano savarankiškai surinktos informacijos akivaizdu, kad iš regimos antikonstitucinės pasekmės (dvigubos S.Kanovičiaus pilietybės) bandydamas atskleisti jos susidarymo mechanizmą šioje citatoje suklydau, manydamas ir teigdamas, jog gaudamas Izraelio pilietybę šis ponas jau buvo Lietuvos pilietis ir tiesiog neatsisakė šios pilietybės, kas vienu metu, berods, apie pusantrų ar du metus, buvo legalu.
Paaiškėjo, kad yra visiškai priešingai - prieš gaudamas Lietuvos pilietybę ponas S.Kanovičius jau buvo Izraelio piliečiu ir prisiekdamas Lietuvai tiesiog neatsisakė ir anos priesaikos bei paso.
Todėl, vykdydamas pono Sergėjaus Kanovičiaus, dar žinomo, kaip Sergey Kanovich, reikalavimą, nors ir šiek tiek pavėluotai, paneigiu šiuos mano anksčiau išsakytus žodžius, kaip neatitinkančius tikrovės:
„...ponas Sergėjus Kanovičius, įgijęs Izraelio pilietybę turėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, ...
Jis to nepadarė ir spjaudamas į lietuvių tautos referendumu priimtą LR Konstituciją iki šiol vaidina Lietuvos pilietį, nors yra savanoriškai priėmęs kitos valstybės pilietybę ir įsipareigojęs būtent jai.
Formaliai, dėl iki šiol neatimto LR piliečio paso, Izraelio pilietis ponas Sergėjus Kanovičius gali būti laikomas ir Lietuvos piliečiu.“
- ir prašau pono Sergėjaus Kanovičiaus aka Sergey Kanovich, kuriam šie žodžiai sukėlė moralines ir dvasines kančias, man už juos atleisti.
Aš ne iš piktumo, aš suklydau dėl nežinojimo.
__________________
Atstatęs tiesą ir atsiprašęs už skriaudą, visgi norėčiau grįžti prie mano išsakytos nuomonės, kad šis ponas vargu, ar gali būti priskiriamas prie padorių Lietuvos piliečių bei S.Kanovičiaus turimų pilietybių ir jų įgijimo aplinkybių klausimo. Žodis „padorus“ čia ir facebooko komentaruose vartojamas DLKŽ nurodyta 2-ąja reikšme: „2. tinkamas, kaip reikiant padarytas, geras“.
Daugelis Lietuvos skaitytojų, turinčių galimybę reguliariai susipažinti su šio pono straipsniais, kuriuose jis svarsto Lietuvos vidaus ir užsienio politikos aspektus bei kritikuoja mūsų valdžios ar visuomeninių organizacijų veiksmus, nežino ar iki galo nesuvokia, kad su mūsų nepriklausoma Lietuva šis publicistas turi labai mažai ką bendro ir vargu, ar laikytinas mūsų pilietinės tautos nariu - nebent grynai formaliai.
Iš esmės skaitytojai susiduria su labai įdomiu publicistinės mimikrijos atveju, kuomet užsienyje gyvenantis kitos šalies pilietis pristato savo požiūrį, iš kurio galima pamanyti, jog jį išsako vienas iš mūsų - prigimtinis Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis mokesčius į mūsų biudžetą bei kenčiantis su mumis visus lietuvių džiaugsmus ir negandas. Deja, deja...
Pradėti reikėtu nuo to, kad pirmuosius devynis mūsų Nepriklausomybės metus, t.y. iki 1999 metų, ponas Sergėjus Kanovičius jokių pilietinių ryšių su Lietuvos valstybę neturėjo, o buvo padorus Izraelio valstybės pilietis.
Kaip supratau, dar sovietmečiu, Sąjūdžio metais, šis ponas pasinaudojo SSSRS tam tikros etninės kilmės piliečiams suteikta emigracijos privilegija ir, atsisakydamas sovietinės pilietybės, kartu su žmona Jurga ir sūnumi Nojumi, repatrijavosi į savo istorinę Tėvynę - tautinę žydų valstybę, priimdamas Izraelio pilietybę.
Visa tai įvyko, matyt, iki 1990 m. kovo 11 d. ir būtent tai šiuo metu yra pagrindas pono S.Kanovičiaus šeimą prilyginti tremtiniams ar karo meto pabėgėliams, bėgusiems nuo okupantų žiaurumų, kalbant apie teisę turėti du pasus.
Taigi, laimingai ištrūkęs iš Sąjūdžio budinamos okupuotos Lietuvos, ponas Sergėjus pradėjo gyvenimą Izraelyje, kur 1995 m. jam gimė antras sūnus - Danielius.
Tačiau, matyt, gyvenimas tarp iš viso pasaulio suvažiavusių bendratautiečių nebuvo ypatingai saldus, todėl netrukus ponas Sergėjus su šeima persikraustė iš Artimųjų Rytų atgal į Europą, į pačią šio kontinento sostinę - Briuselio miestą Belgijoje.
Kiek suprantu, Sergėjus su grupe tautiečių gan sėkmingai užsiėmė įrangos ir medžiagų reklamai verslu ir išplėtojo plačiaformatinių spausdintuvų bei dažų jiems pardavimų ir techninio aptarnavimo tinklą. Taigi, kai ES ir SNV šalių gatvėse ir vitrinose matote didelio formato spalvingas reklamas, labai tikėtina, kad tame yra ir pono Sergėjaus Kanovičiaus triūso dalelė.
Trumpiau tariant, Sergėjus Kanovičius, pavirtęs Sergey Kanovich, yra padorus Izraelio pilietis, pastovus Belgijos gyventojas ir sėkmingas prekybininkas spausdinimo technika ir dažais, didinantis tos šalies BVP ir mokantis jai mokesčius. Viešojoje erdvėje nėra jokių žinių apie to meto jo veiklas Lietuvos valstybės naudai.
Staiga, 1999 m. pradžioje, sausio 19 d. nutinka keistas dalykas - spaudoje pasirodo pono Valdo Adamkaus, tuo metu ėjusio Lietuvos Prezidento pareigas, Dekretas Nr.299 kuriame sakoma:
„...s u t e i k i u išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę šiems asmenims:
Jurgai KANOVIČ, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Danieliui KANOVIČIUI, gim. 1995 m. lapkričio 26 d. Izraelyje, Tel Avivo mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Nojui KANOVIČIUI, gim. 1988 m. kovo 17 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Sergejui KANOVIČIUI, gim. 1962 m. gegužės 10 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
2 straipsnis. Dekretas įsigalioja tik asmeniui prisiekus Lietuvos Respublikai.“
Matome, kad Briuselyje gyvenanti Izraelio piliečių šeima visa sudėtimi pateko į, kaip visi turime teisę manyti, turinčių ypatingų nuopelnų Lietuvai asmenų sąrašą, kuriems Prezidentas V.Adamkus išimties tvarka suteikia Lietuvos pilietybę, leisdamas pasilikti ir turimą.
Kitaip sakant, Lietuvos piliečio Sergėjaus Kanovičiaus biografija startuoja tik nuo 1999 metų, nuo jo ir jo šeimos narių nuopelnų Lietuvos valstybei pripažinimo ir pilietybės išimties tvarka suteikimo.
Nežinau, kas ten dėjosi liūdnais V.Adamkaus Prezidentavimo laikais, bet dabartinės Prezidentės D.Grybauskaitės tinklalapyje yra aiškiai išdėstyta nuostata:
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlygos
„Respublikos Prezidentas gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikydamas jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.“
Nežinau, pagal kokius kriterijus dar sovietmečiu okupuotą Lietuvą palikusi ir dešimt metų tarp Artimųjų Rytų bei Briuselio besiblaškanti Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus šeima 1999 m. buvo pripažinta, kaip „integruota į Lietuvos visuomenę“, bet norėčiau išgirsti aiškų ir vienareikšmį atsakymą apie tą pono S.Kanovičiaus ir jo šeimos narių veiklą 1990-1999 m. laikotarpiu, kuria jie „ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“?
Ar tokios veiklos liudijimų bei kitokių įrodymų esama ar visgi įtraukiant minėtus asmenis į Prezidento dekreto tekstą buvo apsieita be jų? Nes viešojoje erdvėje jokių tų veiklų pėdsakų paminėjimų aptikti nepavyko.
Mano supratimu, tai yra vienas esmingų momentų, vertinant pono Sergėjaus Kanovičiaus, kaip Lietuvos piliečio padorumą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ kontekste ir išreiškiant nuomonę tuo klausimu.
Vienaip vertintinas atvejis yra Artimųjų Rytų šalies pilietis, tapęs ir Lietuvos piliečiu išimties tvarka už neabejotinus nuopelnus mūsų valstybei - ir visai kitokių vertinimų nusipelno tos šalies pilietis, neaiškiais būdais ir nežinia dėl ko patekęs į Prezidento dekretu tvirtinamą išimčių sąrašą ir tokiu neskaidriu būdu gavęs papildomą Lietuvos Respublikos piliečio pasą!
Juolab, kad garsiajame Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aiškiai yra pasakyta:
„68.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos
Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.“
Būtent vadovaudamasis minėtais Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, aš ir norėčiau gauti pono Sergėjaus Kanovičiaus ar kitų suinteresuotų asmenų atsakymus į šiuos paprastus klausimus:
- Kokie asmenys ar organizacijos 1998-1999 m. teikė LR Prezidentūrai Belgijoje gyvenančių Izraelio piliečių S.Kanovičiaus, J.Kanovič, D.Kanovičiaus ir N.Kanovičiaus kandidatūras Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui išimties tvarka?
-Kokie minėtų Izraelio piliečių asmenų integravimosi į Lietuvos visuomenę įrodymai buvo pateikti Prezidentūrai?
-Kokios minėtų Izraelio piliečių veiklos 1990-1998 m., kuriomis jie ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, buvo nurodytos teikime ir kokie jų įrodymai pateikti?
Tai neturėtu būti sudėtinga - visi šie dokumentai ir įrodymai yra, kaip teigia ponas Sergėjus, Prezidentūroje ir Migracijos departamente. Juo labiau, galiojančio Pilietybės įstatymo 22 straipsnis numato, kad:
„8. Prie prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka pridedami šie dokumentai: asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nuorašas; Lietuvos Respublikos valstybės politikų, Lietuvos Respublikos piliečių, nusipelniusių Lietuvos valstybei, rekomendacijos, kuriose nurodoma asmens veikla, ypač reikšminga Lietuvos Respublikai, taip pat kiti dokumentai, patvirtinantys asmens veiklą, ypač reikšmingą Lietuvos Respublikai, ir jo integravimąsi į Lietuvos visuomenę.“
Deja, turiu pagrįstų abejonių, kad tie įrodymai dėl tokių veiklų bei integravimosi į Lietuvos visuomenę anuomet buvo pateikti.
Ypač mažamečių šeimos narių atveju. Suprantu, kad tie mieli ir protingi vaikučiai klausė tėtės ir mamos, gerai mokėsi ir elgėsi darželyje, bet kuo čia dėta Lietuva?
Pavyzdžiui, kol kas dar galiojančio Pilietybės įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančio pilietybės suteikimą išimties tvarką, yra aiški nuostata: „3. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.“
- kitaip sakant, nūnai net ir nusipelniusių Lietuvai tėvelių vaikai pilietybės automatiškai negauna.
Trumpiau tariant, kol man nebus pateikti išsamūs atsakymai į minėtus klausimus, pagal nutylėjimą vadovaujuosi prielaida, jog jokių įrodymų, kad 1990-1998 m. Izraelio piliečiai S.Kanovičius, J.Kanovič, D.Kanovičius ir N.Kanovičius kažkuo ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, nėra.
Ir iki tol turiu pagrindo manyti, kad Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus 1999 m. įgytas „papildomas“ Lietuvos pasas turi tą patį nešvarų atspalvį, kaip ir liūdnai pagarsėjusio Rusijos piliečio Jurijaus Borisovo.
Negaliu teigti, kad tai buvo vienokia ar kitokia korupcijos forma ar primityvus traibalizmo pasireiškimas valdžios organuose, nes laukiu kitokių paaiškinimų, kuriems nesant, tokių minčių išvengti išties sunku.
Žinoma, mano supratimu, būtų buvę logiška ir teisinga, kad po visų tų Pakso-Borisovo istorijų ir „išimtinių pilietybių“ suteikinėjimo nieko bendro su Lietuvą, jau nekalbant apie nuopelnus jai, neturintiems užsieniečiams demaskavimo Konstituciniame Teisme, visi panašiais į Borisovo būdais Lietuvos „piliečiais“ tapę gudrauodegiai veikėjai būtų buvę priversti padėti ant Vidaus reikalų ministro stalo savo nekonstituciniais keliais įgytus lietuviškus pasus.
Bet kur tau - visa mūsų „teisingumo pramonė“ garsėja tuo, kad vietoje minėto teisingumo gamina popierių krūvas, kuriose teisiniais zigzagais pagrindžiama, kodėl to teisingumo šiuo konkrečiu atveju lietuviams tikėtis neverta.
Pasistatyti rūmus be leidimų - neteisėta, iškilmingai sako teismas, bet jie stovi sau, kaip stovėję ir nugriauti jų kažkodėl neįmanoma.
Apsitverti paežerę, nepaliekant praėjimo žmonėms - neteisėta, sako teismas ir piktai grūmoja pažeidėjams piršteliu, bet tvoros kaip stūksojo, taip ir stovi.
Dalinti lietuviškus pasus nieko bendro su Lietuvą neturintiems užsienio piliečiams buvo nekonstituciška, nutaria Konstitucinių Dvasių žyniai, bet atimti iš tų, atsiprašant, „piliečių“ nusipirktus ar dovanų gautus lietuviškus pasus - šiukštu! Pasus dalinusį Lietuvos Prezidentą iš posto išmesti galima, o įžūlius užsieniečius iš mūsų bendrapiliečių tarpo - kažkodėl jau ne?
Todėl ir tik todėl - dėl tokių keistų mūsų „teisingumo pramonės“ veiklos ypatumu, kuomet ši sistema vietoje teisingumo gamybos bevelėja malti organines trąšas - mano nuomone, Briuselyje gyvenantis Izraelio pilietis Sergėjus Kanovičius ir jo šeimos nariai vis dar turi ir Lietuvos Respublikos piliečių pasus.
Pats Sergėjus Kanovičius tai pastebi su neslepiama pašaipa:
„LR pilietybė Izraelio piliečiui Sergėjui Kanovičiui buvo suteikta LR Prezidento Valdo Adamkaus dekretu išimties tvarka. Kadangi po LR pilietybės suteikimo išimties tvarka pil. Kanovičius kitų pilietybių neįgijo, šiemet Migracijos departamentas jam išdavė naują LR piliečio pasą. Visus susijusius su šia tema dokumentus galima rasti Prezidentūroje bei Migracijos departamente. Piliečio Kanovičiaus žmona Jurga, taip pat LR pilietė, vadovauja prof. V.Landsbergio biurui Briuselyje.“
Pastarojo fakto apie žmonos darbovietę paminėjimas, matyt, buvo skirtas pademonstruoti - kokio aukšto skrydžio paukštis yra ponas Sergėjus Kanovičius ir kokio lygmens virvutes gali pradėti tampyti.
- Ką ten antrą pilietybę - I laipsnio Gedimino kryžių ir žemės sklypą to paties vardo kalno papėdėje panorėjęs įgysiu, - gal taip reikėtu suprasti šią nekuklią užuominą?
Man, atvirai sakant, šioks toks siurprizas, kad šio garbaus Europarlamentaro biure darbuojasi Izraelio pilietė, lietuvišką pasą įgijusi ne itin skaidriu ir akivaizdžiai nekonstituciniu būdu, kuriai nurodymus gali duoti jos tikrosios pilietybės valstybės organai, bet tai prof.V.Landsbergio reikalas.
Žinoma, jei būčiau konservatorius, tai gal ir pasidomėčiau, ar tikrai šiais sunkmečio laikais, kuomet jauni, mokantys kalbas ir puikiai išsilavinę šios partijos nariai neranda sau darbo Lietuvoje, tokioje vietoje greta aukščiausio lygmens politiko, kurioje perspektyvus partijos narys galėtu įgyti neįkainojamą patirtį būsimai veiklai Lietuvos labui, tikslinga laikyti Briuselyje gyvenančią Izraelio pilietę su papildomu lietuvišku pasu?
Bet kadangi nesu konservatorius, tai tebūnie....
Bet kad jau ponas Sergėjus pats užvedė kalbą apie dar vienos, trečios pilietybės neįgijimą po tos Adamkaus dovanotos lietuviškosios bei tai, kad jo žmona šiai dienai irgi yra Lietuvos pilietė, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną Belgijos Karaliaus Alberto II 2003 sausio 14 d. įsaką, paskelbtą 2003 m. vasario 18 d. oficialiame šios karalystės teisingumo ministerijos tinklalapyje dviem valstybinėmis kalbomis:
Prancūziškai ir Flamandiškai
Tame Jo Karališkos Didenybės įsake, kuriuo Ta Didenybė apdovanoja savo malonėmis įvairiaspalvius Belgijos gyventojus, kurie kreipėsi į Jo Karališkąją Didenybę su nuolankiu prašymu priimti į Jo Didenybės pavaldinių tarpą bei suteikti jiems Belgijos Karalystės pilietybę, ir tenkina jų pageidavimą, aptinkame ir vieną lietuviškai skambančią pavardę:
Gaidamaviciute épouse Kanovich, Jurga, née à Vilnius (Lituanie) le 12 mai 1966. (pranc. versija)
Gaidamaviciute echtgenote Kanovich, Jurga, geboren te Vilnius (Litouwen) op 12 mei 1966. (flam. versija)
Išversiu lietuviškai:
Gaidamavičiūtė pagal vyrą Kanovič, Jurga, gimusi Vilniuje (Lietuva) 12 gegužės 1966 m.
Keista, bet šie duomenys sutampa su V.Adamkaus dekrete dėl LR pilietybės suteikimo išimties tvarka minima ponia Jurga KANOVIČ, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje.
Ar kartais tai nėra vienas ir tas pats fizinis asmuo, tik vienu atveju minimas mergautine, o kitu - vyro pavarde?
Nors palaukite, būtu neįtikėtina, jeigu Izraelio pilietė Jurga Kanovič, 1999 m. išimties tvarka gavusi iš paties V.Adamkaus rankų Lietuvos pilietybę, nepraėjus nei ketveriems metams būtų įsigeidusi ir sėkmingai gavusi dar ir trečiąją - belgišką pilietybę!
Negi įmanoma taip įžūliai rodyti nepagarbą šiai šeimai tokiai svarbiai, sprendžiant iš pono Sergėjaus žodžių, Lietuvos pilietybei?!
O be to, ar tai teisėta Lietuvos įstatymų požiūriu? Ar tik kartais pagal jų nuostatas ponia Jurga Kanovič, įgijusi dar vieną pilietybę po Adamkaus dovanotosios lietuviškos, neturėtu pastarosios prarasti?
Bet juk ponas Sergėjus dar užvakar besišaipydamas mus įtikinėjo, kad jo žmona tebėra pilnateisė Lietuvos pilietė?!
Todėl ir vėl prieš darydamas prielaidas, norėčiau gauti Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus ar kitų suinteresuotų asmenų atsakymus į šiuos klausimus:
-Ar 2003 m. sausio 14 d. Belgijos pilietybę gavusi Jurga Gaidamavičiūtė pagal vyrą Kanovič, gimusi Vilniuje (Lietuva) 12 gegužės 1966 m. yra ta pati Izraelio pilietė Jurga Kanovič, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, kuri 1999 m sausį gavo iš pono V.Adamkaus Lietuvos pilietybę išimties tvarka?
-Kokių valstybių pilietė 2010 m. gruodžio 31 d. yra ponia Jurga Kanovič-Gaidamavičiūtė?
Ar tai yra:
a. Izraelio pilietybė, įgyta 1988-89 m. (tikslią datą S.Kanovičius atsisakė pateikti)
b. Lietuvos pilietybė, įgyta 1999 m.
c. Belgijos pilietybė, įgyta 2003 m.
d. (dar kokios nors šalies pilietybė, įgyta iki 2010 m. pabaigos?)
- Ar šiuo atveju neturi būti pritaikytas šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 18 straipsnio „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ 1 punkto 2 dalies nuostata:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;"
Bei to paties įstatymo 21 straipsnio 3 dalis: „3.Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.“?
Ir ar Vidaus reikalų ministras neturėtu atlikti savo pareigos, kaip tai nustato Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis: „2. Jeigu nustatoma, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, [..] vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ar 4 punktą.“
Tikiuosi sulaukti atsakymų į visus aukščiau pateiktus klausimus ir tik tuomet pateiksiu savo galutinę nuomonę.
Nors preliminariai ir dabar galiu pasakyti, kad toks pilietybių ir pasų kolekcionavimas, kurį mes regime kai kurių pono Sergėjaus Kanovičiaus šeimos narių atveju - netgi jeigu jis yra visiškai teisėtas pagal LR įstatymus - kuo aš abejoju, mano nuomone, nėra suderinamas su padoraus (DLKŽ, 2. tinkamas, kaip reikiant padarytas, geras) Lietuvos piliečio samprata.
Čia reikėtu aiškiai pasakyti, jeigu kas nesuprato, kad šis tekstas nevertina Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus, kaip asmenybės.
Darau prielaidą, kad šis ponas yra nuostabus žmogus, puikus tėvas, mylintis vyras, doras verslininkas, ištikimas draugas, prisilaikantis judėjas, stropus Belgijos Karalystės mokesčių mokėtojas ir nuostabiai valdantis plunksną lietuviakalbis eseistas bei publicistas.
Deja, mano subjektyviais pastebėjimais, jis nėra padorus Lietuvos pilietis. Todėl, kad iš esmės jis yra savo laiku savanoriškai Izraelio pilietybę pasirinkęs žmogus, neskaidriais antikonstituciniai keliais įgijęs ir Lietuvos pilietybę, nepaisant aiškios Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos: „niekas negali būti Lietuvos ir užsienio pilietis“.
Faktiškai, prieš mus - užsienietis su nešvariu lietuvišku pasu, viešojoje erdvėje bandantis vaidinti vieną iš mūsų.
Ponas Sergėjus Kanovičius niekada negyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, neįmokėjo nei cento mokesčių į mūsų valstybės ar Sodros biudžetą, neturi jokių žinomų nuopelnų mūsų valstybei ir faktiškai nevykdo jokių kitų pilietinių pareigų, bet nuo 1999 m. naudojasi visomis Lietuvos piliečio teisėmis.
Ir dar leidžia sau postringauti žinomame katalikiškame portale: :
„Kuo mus gąsdina? 113 milijonų litų, kuriuos sumokės per 10 metų? Pritrūksim pinigų pensijoms? Koks šių metų SODROS biudžetas? Ar ne 14 MILIJARDŲ litų? Tačiau kaip tais veik užmirštais laikais atsiranda Tėvynės patriotų, kurie įspėja - šiukštu žydams grąžint! Liksim be kelnių.“
Pastebėjote? Drąsusis Lietuvos publicistas Sergėjus Kanovičius visai nebijo, kad Lietuva pritrūks pinigų pensijoms.
O ko jam, Izraelio piliečiui ir Briuselio gyventojui, nesumokėjusiam nei cento į mūsų SODRĄ, bijoti? Jis gi gaus belgišką ar izraelietišką pensiją.
Bet juk didelė dalis Bernardinų skaitytojų NEŽINO ir NESUVOKIA, kas per raibas užsienio paukštis jiems čiulba, sakydamas „Kuo mus gąsdina? Pritrūksim pinigų pensijoms?“ ir ragindamas to visai nebijoti.
Štai kur šuo pakastas.
Ir dar Izraelio pilietis Sergėjus Kanovičius bando mus, lietuvius, griaudenti:
„Mes seniai apsisprendę, kad esame dalis Lietuvos. Beliko Lietuvai parodyti, jog ji mus laiko lygiaverčiais piliečiais. SAVAIS.
Tai ne mūsų lojalumą reikia tikrinti šiuo įstatymu ir balsavimu dėl jo. Atvirkščiai.
Aš tikiu, kad jokie politiniai šantažai, joks ciniškas populizmas, besiribojantis su paprasčiausiu rasizmu, nesutrukdys Lietuvos Vyriausybei atkurti istorinį teisingumą. Ir tikiu, jog Lietuvos Vyriausybė mus laiko SAVAIS.“
Už Vyriausybę nekalbėsiu, ponas S.Kanovičiau, gal kai kuriems jos nariams Jūs ir savas, bet už save ir daugelį Lietuvos piliečių pasakysiu:
Tokių, kaip Jūs, daugiapasių užsieniečių, mes tikrai nelaikome SAVAIS. Jūs savas vienoje Artimųjų Rytų šalyje, kurios pilietis savo pasirinkimu esate ir gal dar Belgijoje, kurioje gyvenate, mokate mokesčius ir auginate vaikus. O čia, Lietuvoje, kurios pasą per nesusipratimą vis dar turite, Jūs nesate savas. Ir mimikrija bei kalbėjimas „mes“ Jums nepadės.
Užbaigsiu šį ilgą ir nuobodų tekstą žinomo Bernardinų autorius Tomo Vilucko citata, kurioje griežtai, bet teisingai apibūdinti tokie kažkam "savi" bei analogiškas „pilietybės“ atvejis:
„Pilietybė asmeniui yra suteikiama, atsižvelgiant į jo santykį su tituline tauta valstybės, kurios pilietybę jis rengiasi priimti. Norime to ar ne, bet pilietybės suteikimas kitataučiui yra lydimas tam tikros jo asimiliacijos [..]pilietybė valstybėje atlieka tartum imuniteto funkciją žmogaus organizme. [..] Pilietybė saugo tautą nuo pašaliečių, nepiliečių, svetimųjų. Ji jiems „užtveria kelią“ į teritoriją - valstybę, įsikūrusią konkrečiame Žemės lopinėlyje, ginančią savo teisę būti čia ir dabar. Piliečiai yra aiškiai, teisiškai ir ideologiškai skiriami nuo užsieniečių. [..] Taigi pilietybės institutas atlieka gynybines funkcijas, jis saugo itin konkrečiai tiek kiekvieno iš mūsų, tiek tautos, tiek valstybės, kaip mūsų visų, interesus. [..].“
Su artėjančiais Naujaisiais jus, mieli šio tinklaraščio skaitytojai!
UPDATE/ ATNAUJINIMAS:
Pasirodo, ponas Sergėjus Kanovičius, priekaištaudamas man, jog "Jūsų informacija dėl mano gyvenimo ar negyvenimo, mokesčiu mokėjimo-nemokėjimo tarp 1990 ir 1999 metų neatitinka tikrovės" buvo dalinai teisus!
Gaila tik, kad jis nepanorėjo patikslinti tos informacijos.
Bet Verslo Žinių archyvuose pavyko aptikti gan įdomaus Belgijos verslininko Sergėjaus Kanovičiaus spalvingos biografijos fakto paminėjimą:
Audrius Gelžinis. Nur Aplikatos sąrašas
Audrius Gelžinis. Monopolistams galas
Taigi, niūriais 1994 m., kuomet Lietuvoje siautėjo organizuotų nusikaltėlių gaujos, o Dekanidzių klano suburtas nusikalstamas susivienijimas Vilniaus brigada buvo pasiekęs savo galios apogėjų ir atvirai, per laikraščius, deklaruodavo tautai, kad valdo Lietuvos sostinę, tokiai šviežiai įsteigtai bendrai Lietuvos-Belgijos firmai „Nur Aplikata“, pavyko neteisėtai, be jokių konkursų, tiesiog pagal slaptus išoriškai nekaltos sutarties protokolus, monopolizuoti Vilniaus miesto reklamines erdves, netgi tas, kurios nepriklausė savivaldybei, net 18 (aštuoniolikai) metų!
Ir tik Vyriausybės atstovo protestų ir įnirtingų pastangų dėka šis įžūlus ir neteisėtas „Nur Aplikata“ bei merijos veikėjų vietinės reikšmės sąmokslas buvo nutrauktas 1995 m. pradžioje.
Atspėkite iš trijų kartų, kas buvo tos „Nur Aplikata“ generalinis marketingo valdytojas, kuris labai piktinosi tokiu Vyriausybės atstovo sprendimu?
Taip, jums pavyko iš pirmo karto - mūsų senas geras pažįstamas, Izraelio pilietis iš Briuselio, Sergėjus Kanovičius aka Sergey Kanovich. Mat tos firmelės steigėja iš Belgijos pusės buvo tokia „Nur International S.A.", kurios pardavimų vadybininku Rytų Europos šalims 1994-2002 m. Briuselyje ir darbavosi minėtas Izraelio pilietis.
Šiame netikėtame „audringų devyniasdešimtųjų“ kontekste gan savotišką atspalvį įgyja aplinkybę, jog katalikiško portalo Bernardinai.lt etatinis publicistas Sergėjus Kanovičius (Sergey Kanovich) mano Facebooko komentaruose paliko pranešimą, kuriame informavo, jog jam jau pavyko nustatyti mano asmens duomenis - pavardę, vardą ir net gyvenamąją vietą.
Priminus jam, kad tokią informaciją jis galėjo gauti tik būdais, už kuriuos LR BK numato nemenką baudžiamąją atsakomybę, ponas Sergėjus šį pranešimą skubiai ištrynė, kartu su kitais savo komentarais, kuriuose buvo pašnekovų įžeidinėjimai bei antilietuviški pasisakymai.
Šia proga, dėl viso pikto bei šventos ramybės, norėčiau informuoti visuomenę ir teisėsaugos organus, kad jeigu su blogo Zeppelinus autoriumi visai netyčiomis nutiktu koks A+A V.Lingio stiliaus „nelaimingas atsitikimas“, tai įtariamųjų derėtu ieškoti tarp Izraelio piliečio Sergey Kanovich, dar vadinančio save Sergėjumi Kanovičiumi, 1992-95 m. ryšių.
Pakėlus senas to meto „Vilniaus valdytojų“ operatyvines bylas juos bus nesunku nustatyti. Visgi turint reikalą su audringų 90-ųjų personažais - "pardavimų vadybininkais iš Belgijos", nūnai persikvalifikavusiais į katalikiškų portalų apžvalgininkus, atsargumo priemonės nepakenks.
Per trumpą laiką, išbūtą socialiniame tinkle Facebook, susidūriau tokiu kiekiu agresyvumo, pašaipos, netolerancijos ir net neapykantos, kiek turbūt nesu patyręs per visą blogeriavimo laikotarpį.
Nei lietuviškojo LJ sektoriuje, nei Patriotai.lt, nei Balsas.lt, nei racas.lt, t.y. ten, kur komentatoriams piršto burnon geriau nekaišioti, nei netgi, atsiprašau kalbančių vokiškai už išsireiškimą - Popo.lt, nesutikau tiek nemeilės ir nepagarbos savo kuklaus personažo atžvilgiu.
Nuo šiol, sužinojęs, kad žmogus yra facebookeris, dėl viso pikto stengsiuosi atsisėsti truputį atokiau.
O jeigu išsitrauks iš kuprinukės ar perpetinės tašės kirvuką, pašoks ir tvos per galvą? Negali žinot.
Štai ir užvakar Blogeris Zeppelinus jaukaus Facebooko Užrašuose apturėjau nelauktų ir ne itin geranoriškų svečių antplūdį.
Draugiškai pakritikavus viešąjį intelektualą ir NK95 aktyvistą Algirdą Davidavičių, augintinio ginti atkurnėjo jį šefuojančių vyresniųjų brigada, tvirtai pasiryžusi neleisti lietuviams skriausti saviškių.
Vienas tos brigados narių, Vilniuje gyvenantis Izraelio pilietis Julius Rayetzkas pasirodė man, kaip teisingumo ir logikos neniekinantis bei visai linksmų plaučių žmogus.
Užtat Briuselyje gyvenančio Izraelio piliečio Sergey Kanovich, Lietuvoje labiau žinomo, kaip garsus katalikiškų portalų publicistas Sergėjus Kanovičius, pademonstruotomis povyzomis būtu galima pailiustruoti Dabartinės lietuvių kalbos žodyno straipsnius „susireikšminimas“, „savimyla“ ir „įžeista nekaltybė“. Ten net teksto nereikėtu - pakaktu vien nuotraukų, jei kas būtų jas padaręs.
Žodis po žodžio, komentaras po komentaro, įžeidimas po įžeidimo ir visgi ponui Sergėjui pavyko tai, kas nėra taip jau lengva ir ko jis, matyt, ir buvo atvykęs į mano jaukų Facebooką - išprovokuoti Blogerį Zeppelinus griežtesniems pasisakymams.
- Didelio čia daikto, - nustebs tūlas skaitytojas, - kas jau ten skaito tą Blogerio Zeppelinus facebooką? Dvidešimt žmonių visame pasaulyje?
O kiek iš jų lįs į tuos penkiasdešimt su viršum komentarų kažkur senuose užrašuose? Vienas-du per artimiausius dešimt metų? Ko čia parintis?
Esate visiškai teisūs, gerbiami skaitytojai.
Viskas galėjo taip ir likti apsižodžiavimų komentaruose lygmenyje bei nugrimzti į vis sparčiau atsinaujinančios informacinės erdvės gelmes, jei ne ūmus, nesutramdomas ir nesutaikomas pono Sergėjaus Kanovičiaus būdas.
Diskusijos pabaigoje gavau iš jo kategorišką ultimatumą, kurio galiojimas baigėsi vakar, 2010 m. gruodžio 30 d. 23.59.59 val.:
Sergėjus Kanovičius - Blogeriui Zeppelinus:
„Aš čia labai viešai ir oficialiai pareiškiu - atsiprašykite už šita mano gero vardo šmeižimą. Laiko jums duodu - iki 30.12.2010. Jūsų visa šitą šmeižtą - išsaugojau. Jei nebus atsiprašymo - savo gerą vardą ginsiu teisinėmis priemonėmis, kurios, neabejoju, padės publikai susipažinti, kas iš tiesų esate.
Prašyčiau paneigti štai šita (citata iš ankstesnio Zeppelinus‘o komentaro Juliui Rayetzkas‘ui dėl padorių/nepadorių LR piliečių) :
"Na, šiuo atveju, Juliau, man lengviau pailiustruoti, kas NĖRA padorus Lietuvos pilietis:
Pvz. ponas Sergėjus Kanovičius, įgijęs Izraelio pilietybę turėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip tai ir nustato LR Konstitucijos 12 straipsnis:
„..niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.
Jis to nepadarė ir spjaudamas į lietuvių tautos referendumu priimtą LR Konstituciją iki šiol vaidina Lietuvos pilietį, nors yra savanoriškai priėmęs kitos valstybės pilietybę ir įsipareigojęs būtent jai.
Formaliai, dėl iki šiol neatimto LR piliečio paso, Izraelio pilietis ponas Sergėjus Kanovičius gali būti laikomas ir Lietuvos piliečiu.
Bet ar jis laikytinas PADORIU Lietuvos piliečiu? Žinoma, kad ne, nes jis spjaudo į mūsų Konstituciją, atverstą ties 12 straipsniu"
Duosiu tamstelei viena šansą - atsiprašyt už melagingai čia paskleistą informaciją mano asmens atžvilgiu. Ačiū Dievui, šiandien ne balanos gadynė - yra būdų sužinoti, kas yra bet koks anonimas ir ji priversti atsakyti už savo žodžius ne anoniminiuose komentaru krūmuose, o prieš įstatymą.“
Ką gi, nors ir esu anoniminis blogeris, bet tuo labiau turiu saugoti savo internetinio personažo reputaciją ir atsakyti už savo žodžius. O žodis ne žvirblis - pasakei ir nebepagausi.
Iš vėliau S.Kanovičiaus pateiktos ir mano savarankiškai surinktos informacijos akivaizdu, kad iš regimos antikonstitucinės pasekmės (dvigubos S.Kanovičiaus pilietybės) bandydamas atskleisti jos susidarymo mechanizmą šioje citatoje suklydau, manydamas ir teigdamas, jog gaudamas Izraelio pilietybę šis ponas jau buvo Lietuvos pilietis ir tiesiog neatsisakė šios pilietybės, kas vienu metu, berods, apie pusantrų ar du metus, buvo legalu.
Paaiškėjo, kad yra visiškai priešingai - prieš gaudamas Lietuvos pilietybę ponas S.Kanovičius jau buvo Izraelio piliečiu ir prisiekdamas Lietuvai tiesiog neatsisakė ir anos priesaikos bei paso.
Todėl, vykdydamas pono Sergėjaus Kanovičiaus, dar žinomo, kaip Sergey Kanovich, reikalavimą, nors ir šiek tiek pavėluotai, paneigiu šiuos mano anksčiau išsakytus žodžius, kaip neatitinkančius tikrovės:
„...ponas Sergėjus Kanovičius, įgijęs Izraelio pilietybę turėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, ...
Jis to nepadarė ir spjaudamas į lietuvių tautos referendumu priimtą LR Konstituciją iki šiol vaidina Lietuvos pilietį, nors yra savanoriškai priėmęs kitos valstybės pilietybę ir įsipareigojęs būtent jai.
Formaliai, dėl iki šiol neatimto LR piliečio paso, Izraelio pilietis ponas Sergėjus Kanovičius gali būti laikomas ir Lietuvos piliečiu.“
- ir prašau pono Sergėjaus Kanovičiaus aka Sergey Kanovich, kuriam šie žodžiai sukėlė moralines ir dvasines kančias, man už juos atleisti.
Aš ne iš piktumo, aš suklydau dėl nežinojimo.
__________________
Atstatęs tiesą ir atsiprašęs už skriaudą, visgi norėčiau grįžti prie mano išsakytos nuomonės, kad šis ponas vargu, ar gali būti priskiriamas prie padorių Lietuvos piliečių bei S.Kanovičiaus turimų pilietybių ir jų įgijimo aplinkybių klausimo. Žodis „padorus“ čia ir facebooko komentaruose vartojamas DLKŽ nurodyta 2-ąja reikšme: „2. tinkamas, kaip reikiant padarytas, geras“.
Daugelis Lietuvos skaitytojų, turinčių galimybę reguliariai susipažinti su šio pono straipsniais, kuriuose jis svarsto Lietuvos vidaus ir užsienio politikos aspektus bei kritikuoja mūsų valdžios ar visuomeninių organizacijų veiksmus, nežino ar iki galo nesuvokia, kad su mūsų nepriklausoma Lietuva šis publicistas turi labai mažai ką bendro ir vargu, ar laikytinas mūsų pilietinės tautos nariu - nebent grynai formaliai.
Iš esmės skaitytojai susiduria su labai įdomiu publicistinės mimikrijos atveju, kuomet užsienyje gyvenantis kitos šalies pilietis pristato savo požiūrį, iš kurio galima pamanyti, jog jį išsako vienas iš mūsų - prigimtinis Lietuvos Respublikos pilietis, mokantis mokesčius į mūsų biudžetą bei kenčiantis su mumis visus lietuvių džiaugsmus ir negandas. Deja, deja...
Pradėti reikėtu nuo to, kad pirmuosius devynis mūsų Nepriklausomybės metus, t.y. iki 1999 metų, ponas Sergėjus Kanovičius jokių pilietinių ryšių su Lietuvos valstybę neturėjo, o buvo padorus Izraelio valstybės pilietis.
Kaip supratau, dar sovietmečiu, Sąjūdžio metais, šis ponas pasinaudojo SSSRS tam tikros etninės kilmės piliečiams suteikta emigracijos privilegija ir, atsisakydamas sovietinės pilietybės, kartu su žmona Jurga ir sūnumi Nojumi, repatrijavosi į savo istorinę Tėvynę - tautinę žydų valstybę, priimdamas Izraelio pilietybę.
Visa tai įvyko, matyt, iki 1990 m. kovo 11 d. ir būtent tai šiuo metu yra pagrindas pono S.Kanovičiaus šeimą prilyginti tremtiniams ar karo meto pabėgėliams, bėgusiems nuo okupantų žiaurumų, kalbant apie teisę turėti du pasus.
Taigi, laimingai ištrūkęs iš Sąjūdžio budinamos okupuotos Lietuvos, ponas Sergėjus pradėjo gyvenimą Izraelyje, kur 1995 m. jam gimė antras sūnus - Danielius.
Tačiau, matyt, gyvenimas tarp iš viso pasaulio suvažiavusių bendratautiečių nebuvo ypatingai saldus, todėl netrukus ponas Sergėjus su šeima persikraustė iš Artimųjų Rytų atgal į Europą, į pačią šio kontinento sostinę - Briuselio miestą Belgijoje.
Kiek suprantu, Sergėjus su grupe tautiečių gan sėkmingai užsiėmė įrangos ir medžiagų reklamai verslu ir išplėtojo plačiaformatinių spausdintuvų bei dažų jiems pardavimų ir techninio aptarnavimo tinklą. Taigi, kai ES ir SNV šalių gatvėse ir vitrinose matote didelio formato spalvingas reklamas, labai tikėtina, kad tame yra ir pono Sergėjaus Kanovičiaus triūso dalelė.
Trumpiau tariant, Sergėjus Kanovičius, pavirtęs Sergey Kanovich, yra padorus Izraelio pilietis, pastovus Belgijos gyventojas ir sėkmingas prekybininkas spausdinimo technika ir dažais, didinantis tos šalies BVP ir mokantis jai mokesčius. Viešojoje erdvėje nėra jokių žinių apie to meto jo veiklas Lietuvos valstybės naudai.
Staiga, 1999 m. pradžioje, sausio 19 d. nutinka keistas dalykas - spaudoje pasirodo pono Valdo Adamkaus, tuo metu ėjusio Lietuvos Prezidento pareigas, Dekretas Nr.299 kuriame sakoma:
„...s u t e i k i u išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę šiems asmenims:
Jurgai KANOVIČ, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Danieliui KANOVIČIUI, gim. 1995 m. lapkričio 26 d. Izraelyje, Tel Avivo mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Nojui KANOVIČIUI, gim. 1988 m. kovo 17 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
Sergejui KANOVIČIUI, gim. 1962 m. gegužės 10 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje;
2 straipsnis. Dekretas įsigalioja tik asmeniui prisiekus Lietuvos Respublikai.“
Matome, kad Briuselyje gyvenanti Izraelio piliečių šeima visa sudėtimi pateko į, kaip visi turime teisę manyti, turinčių ypatingų nuopelnų Lietuvai asmenų sąrašą, kuriems Prezidentas V.Adamkus išimties tvarka suteikia Lietuvos pilietybę, leisdamas pasilikti ir turimą.
Kitaip sakant, Lietuvos piliečio Sergėjaus Kanovičiaus biografija startuoja tik nuo 1999 metų, nuo jo ir jo šeimos narių nuopelnų Lietuvos valstybei pripažinimo ir pilietybės išimties tvarka suteikimo.
Nežinau, kas ten dėjosi liūdnais V.Adamkaus Prezidentavimo laikais, bet dabartinės Prezidentės D.Grybauskaitės tinklalapyje yra aiškiai išdėstyta nuostata:
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlygos
„Respublikos Prezidentas gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikydamas jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.“
Nežinau, pagal kokius kriterijus dar sovietmečiu okupuotą Lietuvą palikusi ir dešimt metų tarp Artimųjų Rytų bei Briuselio besiblaškanti Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus šeima 1999 m. buvo pripažinta, kaip „integruota į Lietuvos visuomenę“, bet norėčiau išgirsti aiškų ir vienareikšmį atsakymą apie tą pono S.Kanovičiaus ir jo šeimos narių veiklą 1990-1999 m. laikotarpiu, kuria jie „ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“?
Ar tokios veiklos liudijimų bei kitokių įrodymų esama ar visgi įtraukiant minėtus asmenis į Prezidento dekreto tekstą buvo apsieita be jų? Nes viešojoje erdvėje jokių tų veiklų pėdsakų paminėjimų aptikti nepavyko.
Mano supratimu, tai yra vienas esmingų momentų, vertinant pono Sergėjaus Kanovičiaus, kaip Lietuvos piliečio padorumą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ kontekste ir išreiškiant nuomonę tuo klausimu.
Vienaip vertintinas atvejis yra Artimųjų Rytų šalies pilietis, tapęs ir Lietuvos piliečiu išimties tvarka už neabejotinus nuopelnus mūsų valstybei - ir visai kitokių vertinimų nusipelno tos šalies pilietis, neaiškiais būdais ir nežinia dėl ko patekęs į Prezidento dekretu tvirtinamą išimčių sąrašą ir tokiu neskaidriu būdu gavęs papildomą Lietuvos Respublikos piliečio pasą!
Juolab, kad garsiajame Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ aiškiai yra pasakyta:
„68.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos
Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.“
Būtent vadovaudamasis minėtais Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, aš ir norėčiau gauti pono Sergėjaus Kanovičiaus ar kitų suinteresuotų asmenų atsakymus į šiuos paprastus klausimus:
- Kokie asmenys ar organizacijos 1998-1999 m. teikė LR Prezidentūrai Belgijoje gyvenančių Izraelio piliečių S.Kanovičiaus, J.Kanovič, D.Kanovičiaus ir N.Kanovičiaus kandidatūras Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui išimties tvarka?
-Kokie minėtų Izraelio piliečių asmenų integravimosi į Lietuvos visuomenę įrodymai buvo pateikti Prezidentūrai?
-Kokios minėtų Izraelio piliečių veiklos 1990-1998 m., kuriomis jie ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, buvo nurodytos teikime ir kokie jų įrodymai pateikti?
Tai neturėtu būti sudėtinga - visi šie dokumentai ir įrodymai yra, kaip teigia ponas Sergėjus, Prezidentūroje ir Migracijos departamente. Juo labiau, galiojančio Pilietybės įstatymo 22 straipsnis numato, kad:
„8. Prie prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka pridedami šie dokumentai: asmens tapatybę patvirtinančio dokumento nuorašas; Lietuvos Respublikos valstybės politikų, Lietuvos Respublikos piliečių, nusipelniusių Lietuvos valstybei, rekomendacijos, kuriose nurodoma asmens veikla, ypač reikšminga Lietuvos Respublikai, taip pat kiti dokumentai, patvirtinantys asmens veiklą, ypač reikšmingą Lietuvos Respublikai, ir jo integravimąsi į Lietuvos visuomenę.“
Deja, turiu pagrįstų abejonių, kad tie įrodymai dėl tokių veiklų bei integravimosi į Lietuvos visuomenę anuomet buvo pateikti.
Ypač mažamečių šeimos narių atveju. Suprantu, kad tie mieli ir protingi vaikučiai klausė tėtės ir mamos, gerai mokėsi ir elgėsi darželyje, bet kuo čia dėta Lietuva?
Pavyzdžiui, kol kas dar galiojančio Pilietybės įstatymo 16 straipsnio, reglamentuojančio pilietybės suteikimą išimties tvarką, yra aiški nuostata: „3. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.“
- kitaip sakant, nūnai net ir nusipelniusių Lietuvai tėvelių vaikai pilietybės automatiškai negauna.
Trumpiau tariant, kol man nebus pateikti išsamūs atsakymai į minėtus klausimus, pagal nutylėjimą vadovaujuosi prielaida, jog jokių įrodymų, kad 1990-1998 m. Izraelio piliečiai S.Kanovičius, J.Kanovič, D.Kanovičius ir N.Kanovičius kažkuo ypač reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, nėra.
Ir iki tol turiu pagrindo manyti, kad Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus 1999 m. įgytas „papildomas“ Lietuvos pasas turi tą patį nešvarų atspalvį, kaip ir liūdnai pagarsėjusio Rusijos piliečio Jurijaus Borisovo.
Negaliu teigti, kad tai buvo vienokia ar kitokia korupcijos forma ar primityvus traibalizmo pasireiškimas valdžios organuose, nes laukiu kitokių paaiškinimų, kuriems nesant, tokių minčių išvengti išties sunku.
Žinoma, mano supratimu, būtų buvę logiška ir teisinga, kad po visų tų Pakso-Borisovo istorijų ir „išimtinių pilietybių“ suteikinėjimo nieko bendro su Lietuvą, jau nekalbant apie nuopelnus jai, neturintiems užsieniečiams demaskavimo Konstituciniame Teisme, visi panašiais į Borisovo būdais Lietuvos „piliečiais“ tapę gudrauodegiai veikėjai būtų buvę priversti padėti ant Vidaus reikalų ministro stalo savo nekonstituciniais keliais įgytus lietuviškus pasus.
Bet kur tau - visa mūsų „teisingumo pramonė“ garsėja tuo, kad vietoje minėto teisingumo gamina popierių krūvas, kuriose teisiniais zigzagais pagrindžiama, kodėl to teisingumo šiuo konkrečiu atveju lietuviams tikėtis neverta.
Pasistatyti rūmus be leidimų - neteisėta, iškilmingai sako teismas, bet jie stovi sau, kaip stovėję ir nugriauti jų kažkodėl neįmanoma.
Apsitverti paežerę, nepaliekant praėjimo žmonėms - neteisėta, sako teismas ir piktai grūmoja pažeidėjams piršteliu, bet tvoros kaip stūksojo, taip ir stovi.
Dalinti lietuviškus pasus nieko bendro su Lietuvą neturintiems užsienio piliečiams buvo nekonstituciška, nutaria Konstitucinių Dvasių žyniai, bet atimti iš tų, atsiprašant, „piliečių“ nusipirktus ar dovanų gautus lietuviškus pasus - šiukštu! Pasus dalinusį Lietuvos Prezidentą iš posto išmesti galima, o įžūlius užsieniečius iš mūsų bendrapiliečių tarpo - kažkodėl jau ne?
Todėl ir tik todėl - dėl tokių keistų mūsų „teisingumo pramonės“ veiklos ypatumu, kuomet ši sistema vietoje teisingumo gamybos bevelėja malti organines trąšas - mano nuomone, Briuselyje gyvenantis Izraelio pilietis Sergėjus Kanovičius ir jo šeimos nariai vis dar turi ir Lietuvos Respublikos piliečių pasus.
Pats Sergėjus Kanovičius tai pastebi su neslepiama pašaipa:
„LR pilietybė Izraelio piliečiui Sergėjui Kanovičiui buvo suteikta LR Prezidento Valdo Adamkaus dekretu išimties tvarka. Kadangi po LR pilietybės suteikimo išimties tvarka pil. Kanovičius kitų pilietybių neįgijo, šiemet Migracijos departamentas jam išdavė naują LR piliečio pasą. Visus susijusius su šia tema dokumentus galima rasti Prezidentūroje bei Migracijos departamente. Piliečio Kanovičiaus žmona Jurga, taip pat LR pilietė, vadovauja prof. V.Landsbergio biurui Briuselyje.“
Pastarojo fakto apie žmonos darbovietę paminėjimas, matyt, buvo skirtas pademonstruoti - kokio aukšto skrydžio paukštis yra ponas Sergėjus Kanovičius ir kokio lygmens virvutes gali pradėti tampyti.
- Ką ten antrą pilietybę - I laipsnio Gedimino kryžių ir žemės sklypą to paties vardo kalno papėdėje panorėjęs įgysiu, - gal taip reikėtu suprasti šią nekuklią užuominą?
Man, atvirai sakant, šioks toks siurprizas, kad šio garbaus Europarlamentaro biure darbuojasi Izraelio pilietė, lietuvišką pasą įgijusi ne itin skaidriu ir akivaizdžiai nekonstituciniu būdu, kuriai nurodymus gali duoti jos tikrosios pilietybės valstybės organai, bet tai prof.V.Landsbergio reikalas.
Žinoma, jei būčiau konservatorius, tai gal ir pasidomėčiau, ar tikrai šiais sunkmečio laikais, kuomet jauni, mokantys kalbas ir puikiai išsilavinę šios partijos nariai neranda sau darbo Lietuvoje, tokioje vietoje greta aukščiausio lygmens politiko, kurioje perspektyvus partijos narys galėtu įgyti neįkainojamą patirtį būsimai veiklai Lietuvos labui, tikslinga laikyti Briuselyje gyvenančią Izraelio pilietę su papildomu lietuvišku pasu?
Bet kadangi nesu konservatorius, tai tebūnie....
Bet kad jau ponas Sergėjus pats užvedė kalbą apie dar vienos, trečios pilietybės neįgijimą po tos Adamkaus dovanotos lietuviškosios bei tai, kad jo žmona šiai dienai irgi yra Lietuvos pilietė, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną Belgijos Karaliaus Alberto II 2003 sausio 14 d. įsaką, paskelbtą 2003 m. vasario 18 d. oficialiame šios karalystės teisingumo ministerijos tinklalapyje dviem valstybinėmis kalbomis:
Prancūziškai ir Flamandiškai
Tame Jo Karališkos Didenybės įsake, kuriuo Ta Didenybė apdovanoja savo malonėmis įvairiaspalvius Belgijos gyventojus, kurie kreipėsi į Jo Karališkąją Didenybę su nuolankiu prašymu priimti į Jo Didenybės pavaldinių tarpą bei suteikti jiems Belgijos Karalystės pilietybę, ir tenkina jų pageidavimą, aptinkame ir vieną lietuviškai skambančią pavardę:
Gaidamaviciute épouse Kanovich, Jurga, née à Vilnius (Lituanie) le 12 mai 1966. (pranc. versija)
Gaidamaviciute echtgenote Kanovich, Jurga, geboren te Vilnius (Litouwen) op 12 mei 1966. (flam. versija)
Išversiu lietuviškai:
Gaidamavičiūtė pagal vyrą Kanovič, Jurga, gimusi Vilniuje (Lietuva) 12 gegužės 1966 m.
Keista, bet šie duomenys sutampa su V.Adamkaus dekrete dėl LR pilietybės suteikimo išimties tvarka minima ponia Jurga KANOVIČ, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, gyv. Belgijoje, Briuselyje.
Ar kartais tai nėra vienas ir tas pats fizinis asmuo, tik vienu atveju minimas mergautine, o kitu - vyro pavarde?
Nors palaukite, būtu neįtikėtina, jeigu Izraelio pilietė Jurga Kanovič, 1999 m. išimties tvarka gavusi iš paties V.Adamkaus rankų Lietuvos pilietybę, nepraėjus nei ketveriems metams būtų įsigeidusi ir sėkmingai gavusi dar ir trečiąją - belgišką pilietybę!
Negi įmanoma taip įžūliai rodyti nepagarbą šiai šeimai tokiai svarbiai, sprendžiant iš pono Sergėjaus žodžių, Lietuvos pilietybei?!
O be to, ar tai teisėta Lietuvos įstatymų požiūriu? Ar tik kartais pagal jų nuostatas ponia Jurga Kanovič, įgijusi dar vieną pilietybę po Adamkaus dovanotosios lietuviškos, neturėtu pastarosios prarasti?
Bet juk ponas Sergėjus dar užvakar besišaipydamas mus įtikinėjo, kad jo žmona tebėra pilnateisė Lietuvos pilietė?!
Todėl ir vėl prieš darydamas prielaidas, norėčiau gauti Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus ar kitų suinteresuotų asmenų atsakymus į šiuos klausimus:
-Ar 2003 m. sausio 14 d. Belgijos pilietybę gavusi Jurga Gaidamavičiūtė pagal vyrą Kanovič, gimusi Vilniuje (Lietuva) 12 gegužės 1966 m. yra ta pati Izraelio pilietė Jurga Kanovič, gim. 1966 m. gegužės 12 d. Lietuvoje, Vilniaus mieste, kuri 1999 m sausį gavo iš pono V.Adamkaus Lietuvos pilietybę išimties tvarka?
-Kokių valstybių pilietė 2010 m. gruodžio 31 d. yra ponia Jurga Kanovič-Gaidamavičiūtė?
Ar tai yra:
a. Izraelio pilietybė, įgyta 1988-89 m. (tikslią datą S.Kanovičius atsisakė pateikti)
b. Lietuvos pilietybė, įgyta 1999 m.
c. Belgijos pilietybė, įgyta 2003 m.
d. (dar kokios nors šalies pilietybė, įgyta iki 2010 m. pabaigos?)
- Ar šiuo atveju neturi būti pritaikytas šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 18 straipsnio „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ 1 punkto 2 dalies nuostata:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;"
Bei to paties įstatymo 21 straipsnio 3 dalis: „3.Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.“?
Ir ar Vidaus reikalų ministras neturėtu atlikti savo pareigos, kaip tai nustato Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis: „2. Jeigu nustatoma, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, [..] vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ar 4 punktą.“
Tikiuosi sulaukti atsakymų į visus aukščiau pateiktus klausimus ir tik tuomet pateiksiu savo galutinę nuomonę.
Nors preliminariai ir dabar galiu pasakyti, kad toks pilietybių ir pasų kolekcionavimas, kurį mes regime kai kurių pono Sergėjaus Kanovičiaus šeimos narių atveju - netgi jeigu jis yra visiškai teisėtas pagal LR įstatymus - kuo aš abejoju, mano nuomone, nėra suderinamas su padoraus (DLKŽ, 2. tinkamas, kaip reikiant padarytas, geras) Lietuvos piliečio samprata.
Čia reikėtu aiškiai pasakyti, jeigu kas nesuprato, kad šis tekstas nevertina Izraelio piliečio Sergėjaus Kanovičiaus, kaip asmenybės.
Darau prielaidą, kad šis ponas yra nuostabus žmogus, puikus tėvas, mylintis vyras, doras verslininkas, ištikimas draugas, prisilaikantis judėjas, stropus Belgijos Karalystės mokesčių mokėtojas ir nuostabiai valdantis plunksną lietuviakalbis eseistas bei publicistas.
Deja, mano subjektyviais pastebėjimais, jis nėra padorus Lietuvos pilietis. Todėl, kad iš esmės jis yra savo laiku savanoriškai Izraelio pilietybę pasirinkęs žmogus, neskaidriais antikonstituciniai keliais įgijęs ir Lietuvos pilietybę, nepaisant aiškios Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos: „niekas negali būti Lietuvos ir užsienio pilietis“.
Faktiškai, prieš mus - užsienietis su nešvariu lietuvišku pasu, viešojoje erdvėje bandantis vaidinti vieną iš mūsų.
Ponas Sergėjus Kanovičius niekada negyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, neįmokėjo nei cento mokesčių į mūsų valstybės ar Sodros biudžetą, neturi jokių žinomų nuopelnų mūsų valstybei ir faktiškai nevykdo jokių kitų pilietinių pareigų, bet nuo 1999 m. naudojasi visomis Lietuvos piliečio teisėmis.
Ir dar leidžia sau postringauti žinomame katalikiškame portale: :
„Kuo mus gąsdina? 113 milijonų litų, kuriuos sumokės per 10 metų? Pritrūksim pinigų pensijoms? Koks šių metų SODROS biudžetas? Ar ne 14 MILIJARDŲ litų? Tačiau kaip tais veik užmirštais laikais atsiranda Tėvynės patriotų, kurie įspėja - šiukštu žydams grąžint! Liksim be kelnių.“
Pastebėjote? Drąsusis Lietuvos publicistas Sergėjus Kanovičius visai nebijo, kad Lietuva pritrūks pinigų pensijoms.
O ko jam, Izraelio piliečiui ir Briuselio gyventojui, nesumokėjusiam nei cento į mūsų SODRĄ, bijoti? Jis gi gaus belgišką ar izraelietišką pensiją.
Bet juk didelė dalis Bernardinų skaitytojų NEŽINO ir NESUVOKIA, kas per raibas užsienio paukštis jiems čiulba, sakydamas „Kuo mus gąsdina? Pritrūksim pinigų pensijoms?“ ir ragindamas to visai nebijoti.
Štai kur šuo pakastas.
Ir dar Izraelio pilietis Sergėjus Kanovičius bando mus, lietuvius, griaudenti:
„Mes seniai apsisprendę, kad esame dalis Lietuvos. Beliko Lietuvai parodyti, jog ji mus laiko lygiaverčiais piliečiais. SAVAIS.
Tai ne mūsų lojalumą reikia tikrinti šiuo įstatymu ir balsavimu dėl jo. Atvirkščiai.
Aš tikiu, kad jokie politiniai šantažai, joks ciniškas populizmas, besiribojantis su paprasčiausiu rasizmu, nesutrukdys Lietuvos Vyriausybei atkurti istorinį teisingumą. Ir tikiu, jog Lietuvos Vyriausybė mus laiko SAVAIS.“
Už Vyriausybę nekalbėsiu, ponas S.Kanovičiau, gal kai kuriems jos nariams Jūs ir savas, bet už save ir daugelį Lietuvos piliečių pasakysiu:
Tokių, kaip Jūs, daugiapasių užsieniečių, mes tikrai nelaikome SAVAIS. Jūs savas vienoje Artimųjų Rytų šalyje, kurios pilietis savo pasirinkimu esate ir gal dar Belgijoje, kurioje gyvenate, mokate mokesčius ir auginate vaikus. O čia, Lietuvoje, kurios pasą per nesusipratimą vis dar turite, Jūs nesate savas. Ir mimikrija bei kalbėjimas „mes“ Jums nepadės.
Užbaigsiu šį ilgą ir nuobodų tekstą žinomo Bernardinų autorius Tomo Vilucko citata, kurioje griežtai, bet teisingai apibūdinti tokie kažkam "savi" bei analogiškas „pilietybės“ atvejis:
„Pilietybė asmeniui yra suteikiama, atsižvelgiant į jo santykį su tituline tauta valstybės, kurios pilietybę jis rengiasi priimti. Norime to ar ne, bet pilietybės suteikimas kitataučiui yra lydimas tam tikros jo asimiliacijos [..]pilietybė valstybėje atlieka tartum imuniteto funkciją žmogaus organizme. [..] Pilietybė saugo tautą nuo pašaliečių, nepiliečių, svetimųjų. Ji jiems „užtveria kelią“ į teritoriją - valstybę, įsikūrusią konkrečiame Žemės lopinėlyje, ginančią savo teisę būti čia ir dabar. Piliečiai yra aiškiai, teisiškai ir ideologiškai skiriami nuo užsieniečių. [..] Taigi pilietybės institutas atlieka gynybines funkcijas, jis saugo itin konkrečiai tiek kiekvieno iš mūsų, tiek tautos, tiek valstybės, kaip mūsų visų, interesus. [..].“
Su artėjančiais Naujaisiais jus, mieli šio tinklaraščio skaitytojai!
UPDATE/ ATNAUJINIMAS:
Pasirodo, ponas Sergėjus Kanovičius, priekaištaudamas man, jog "Jūsų informacija dėl mano gyvenimo ar negyvenimo, mokesčiu mokėjimo-nemokėjimo tarp 1990 ir 1999 metų neatitinka tikrovės" buvo dalinai teisus!
Gaila tik, kad jis nepanorėjo patikslinti tos informacijos.
Bet Verslo Žinių archyvuose pavyko aptikti gan įdomaus Belgijos verslininko Sergėjaus Kanovičiaus spalvingos biografijos fakto paminėjimą:
Audrius Gelžinis. Nur Aplikatos sąrašas
Audrius Gelžinis. Monopolistams galas
Taigi, niūriais 1994 m., kuomet Lietuvoje siautėjo organizuotų nusikaltėlių gaujos, o Dekanidzių klano suburtas nusikalstamas susivienijimas Vilniaus brigada buvo pasiekęs savo galios apogėjų ir atvirai, per laikraščius, deklaruodavo tautai, kad valdo Lietuvos sostinę, tokiai šviežiai įsteigtai bendrai Lietuvos-Belgijos firmai „Nur Aplikata“, pavyko neteisėtai, be jokių konkursų, tiesiog pagal slaptus išoriškai nekaltos sutarties protokolus, monopolizuoti Vilniaus miesto reklamines erdves, netgi tas, kurios nepriklausė savivaldybei, net 18 (aštuoniolikai) metų!
Ir tik Vyriausybės atstovo protestų ir įnirtingų pastangų dėka šis įžūlus ir neteisėtas „Nur Aplikata“ bei merijos veikėjų vietinės reikšmės sąmokslas buvo nutrauktas 1995 m. pradžioje.
Atspėkite iš trijų kartų, kas buvo tos „Nur Aplikata“ generalinis marketingo valdytojas, kuris labai piktinosi tokiu Vyriausybės atstovo sprendimu?
Taip, jums pavyko iš pirmo karto - mūsų senas geras pažįstamas, Izraelio pilietis iš Briuselio, Sergėjus Kanovičius aka Sergey Kanovich. Mat tos firmelės steigėja iš Belgijos pusės buvo tokia „Nur International S.A.", kurios pardavimų vadybininku Rytų Europos šalims 1994-2002 m. Briuselyje ir darbavosi minėtas Izraelio pilietis.
Šiame netikėtame „audringų devyniasdešimtųjų“ kontekste gan savotišką atspalvį įgyja aplinkybę, jog katalikiško portalo Bernardinai.lt etatinis publicistas Sergėjus Kanovičius (Sergey Kanovich) mano Facebooko komentaruose paliko pranešimą, kuriame informavo, jog jam jau pavyko nustatyti mano asmens duomenis - pavardę, vardą ir net gyvenamąją vietą.
Priminus jam, kad tokią informaciją jis galėjo gauti tik būdais, už kuriuos LR BK numato nemenką baudžiamąją atsakomybę, ponas Sergėjus šį pranešimą skubiai ištrynė, kartu su kitais savo komentarais, kuriuose buvo pašnekovų įžeidinėjimai bei antilietuviški pasisakymai.
Šia proga, dėl viso pikto bei šventos ramybės, norėčiau informuoti visuomenę ir teisėsaugos organus, kad jeigu su blogo Zeppelinus autoriumi visai netyčiomis nutiktu koks A+A V.Lingio stiliaus „nelaimingas atsitikimas“, tai įtariamųjų derėtu ieškoti tarp Izraelio piliečio Sergey Kanovich, dar vadinančio save Sergėjumi Kanovičiumi, 1992-95 m. ryšių.
Pakėlus senas to meto „Vilniaus valdytojų“ operatyvines bylas juos bus nesunku nustatyti. Visgi turint reikalą su audringų 90-ųjų personažais - "pardavimų vadybininkais iš Belgijos", nūnai persikvalifikavusiais į katalikiškų portalų apžvalgininkus, atsargumo priemonės nepakenks.