Holokausto industrija rusų mafijos gniaužtuose
„Rusų mafija Brukline išvogė pagalbos Holokausto aukoms fondus“ , „New Yorke rusų mafija išgrobstė Holokausto fondą, pasisavindama nacių aukoms skirtus beveik 50 milijonų dolerių kompensacijų“, „dėl taip vadinamos „rusų mafijos“ Holokausto aferos JAV kilo milžiniškas skandalas“
- tokiomis ir panašiomis antraštėmis bei žinutėmis vakar sumirgėjo pasaulio dienraščių tinklalapių pirmieji puslapiai.
Daug dėmesio šiam šokiruojančiam įvykiui skyrė ir The New York Times, ir The New York Post, britų BBC bei Izraelio ir Rusijos žiniasklaida.
Nieko nuostabaus, nes afera tikrai įžūli ir šventvagiška. Jos esmė paprasta - grupė atsakingų žydiškų fondų vadovų ir darbuotojų, padedami grupės bendrininkų ilgus metus klastojo dokumentus ir savinosi lėšas, kurias Vokietija skyrė JAV gyvenančioms Holokausto aukoms.
Jau žinoma apie pavogtus 42,5 milijono dolerių, kas atitinka maždaug 107 milijonus litų.
Mūsų žiniasklaida pranešė apie šį neeilinį įvykį gan rezervuotai - daugumoje tinklalapių šios naujienos nebuvo, trumpa žinutė Delfyje, iš kurios nelabai ką ir suprasi, šmėstelėjusi kažkurioje tolimoje skiltyje išnyko archyvų šiukšlynuose ir tik Lietuvos ryto portalas, tęsdamas tradiciją reguliariai informuoti savo skaitytojus žydiškomis temomis, bendrais bruožais nušvietė aferos esmę.
Tačiau reikia pastebėti, kad net ir dviejų puslapių Lietuvos ryto straipsnyje nėra akcentuojami tam tikri momentai, kurie visgi yra svarbūs ir mums, lietuviams, atsižvelgiant į tai, kad Seimas jau pradėjo svarstyti liūdnai pagarsėjusį kompensacijų už žydų turtą įstatymo projektą.
Paradoksalu, bet jame numatyta išmokėti iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės suma - 128 milijonai litų - labai artima tai, kurią iš paramos Holokausto aukoms fondų pavogė iš juose besidarbavusių Ukrainos žydų kilmės amerikiečių susiformavusi „rusų mafijos“ grupuotė.
Dar reikia priminti, kad to įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad žydų organizacijoms perduoti skirtos Lietuvos biudžeto lėšos gali būti panaudojamos užsienyje gyvenantiems Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo okupacinių totalitarinių režimų šiuo laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims paremti. Kitaip sakant, jų skyrimas užsienyje gyvenantiems žydams vyks panašiomis schemomis, kurias savo nedoriems tikslams išnaudojo Bruklino „rusų mafija“.
Juk ne veltui vienas žymiausių Lietuvos viešųjų intelektualų, Ministro pirmininko A.Kubiliaus patarėjas žydų turto klausimais Arkadijus Vinokuras dar kadaise gan įžvalgiai reikalavo pasiaiškinti:
„..kiek, koks procentas lėšų iš kompensacijos bus išvežtą į užsienį, teigiant, kad šie pinigai skirti neturtingiems JAV žydams remti ?“
Todėl manau esant tikslingu, neatpasakojant visų tos milžiniško mąsto aferos peripetijų (žr.nuorodas aukščiau), tiesiog trumpai pabrėžti tuos niuansus, kurie kažkodėl nėra pakankamai akcentuoti lietuviškoje žiniasklaidoje.
Pirma, aferą sumąstė, organizavo būtent organizacijos „Žydų materialinės pretenzijos prieš Vokietiją”(„Conference on Jewish Material Claims Against Germany“) Mancheteno ofiso darbuotojai, o jai vadovavo Semen Domnitser (Semionas Domniceris), atsakingas už tų dviejų, kompensacijų Holokausto aukoms išmokų fondų priežiūrą, be kurio patvirtinimo Vokietija kompensacijų konkretiems žmonėms neskirdavo.
Jis buvo tas žmogus iš žydų organizacijų pusės, kurio pareiga ir buvo užtikrinti dokumentų tikrumą bei tai, kad kompensacijos būtu skirtos tik tiems asmenims, kuriems ji priklauso pagal fondo nuostatus.
Kaltinimai pareikšti žydų fondo darbuotojoms Polinai Berenson, Polinai Breiter, Polinai Staroseleckajai bei jų pagalbininkams - Polinai Anošinai, Abramui Grinmanui, Tatjanai Grinman, Fainai Davidson, Rozalijai Brodeckajai, Lilijai Ukrainskajai, Galinai Trutinai-Demčiuk, Marinai Zaicevai, advokatei Valentinai Romašovai, dar žinomai, kaip Tina Roum ir notarei Dorai Grande.
Antra, savo juodus darbus jie sėkmingai vykdė neįtikėtinai ilgą laiko tarpą - nuo 1993 iki 2009 metų ir pagrobė lietuviškais mąstais milžinišką pinigų sumą. Jau dabar yra žinoma apie iš Vokietijos pavogtus 107 milijonus litų, o kas dar gali išaiškėti tyrimo eigoje?
Trečia, kažkodėl bandoma pateikti šią aferą taip, kad nuo aferistų nukentėjo žydų fondas, nors realybėje tuos pinigus prarado Vokietijos biudžetas. Pinigai būdavo skiriami ir pervedami ne fondui, bet konkretiems „nukentėjusiems“ asmenims, kurie, kaip paaiškėjo, nebuvo jokios aukos ir tiesiog neturėjo teisės jų gauti.
Atitinkamai, jei ne Semiono Domnicerio afera, tie pinigai niekada nebūtų patekę į žydų fondo sąskaitas, o būtu likę Vokietijoje.
Ketvirta, buvo masiškai klastojami dokumentų nuorašai bei patys dokumentai - gimimo ir santuokų liudijimai, diplomai, pažymos apie buvimą getuose ir konclageriuose - tuo specializavosi notarų kontora A&D Enterprises. Jos savininkė, notarė Dora Grande be jokių problemų patvirtindavo jų „tikrumą“.
Atitinkamai, akivaizdu, kad Vokietijos pareigūnai per 16 metų neturėjo jokių galimybių patikrinti - ar pinigai patenka tiems, kam priklauso ir tiesiog automatiškai pervedinėdavo lėšas jau po karo gimusioms „holokausto aukoms“ pagal žydų organizacijoje „Conference on Jewish Material Claims Against Germany“ gūžtą susukusios „rusų mafijos“ grupuotės sukurptus ir atsakingų atstovų patvirtintus fiktyvius dokumentus.
Penkta - ir svarbiausia - paaiškėjęs masinis posovietinių šalių žydų kilmės amerikiečių bendrininkavimas su „rusų mafijos“ grupuote, sudaryta iš atsakingų žydų fondo darbuotojų.
Vokietija pagal suklastotas paraiškas ir dokumentus pervedė 18 milijonų dolerių į 5600 „nukentėjusių“ sąskaitas. Dar 24,5 milijono dolerių pensijų pavidalu pateko į 650-ties „koncentracijos stovyklų ir geto kalinių“, kurių dauguma buvo gimę jau po karo asmenys, sąskaitas.
Visi šie tūkstančiai žmonių mielai dalinosi neteisėtai gautais pinigais su aferos organizatoriais ir nematė jokios moralinės ar etinės problemos pasisavinant Holokausto aukoms skirtus Vokietijos pinigus.
Kalbama, kad tuos pinigus formaliems gavėjams gali tekti gražinti žydų fondui.
Bet kas gražins pasitikėjimą tų žmonių padorumu vokiečiams ir kitoms kompensacijas už žydų turtą ir kančias mokančioms tautoms?
Teko skaityti, kad ne visi aferos dalyviai suprato, kad dalyvauja neteisėtoje veikloje ir pinigų vagystėje, bet tokie pareiškimai skamba labai jau naiviai, prisiminus, kad jie be jokių ginčų atiduodavo aferos organizatoriams pusę iš Vokietijos gautų pinigų.
Nemanau, kad kam nors pavyktu be didelio skandalo išpešti pusę lėšų iš teisėtai juos gavusios tikros Holokausto aukos.
Taigi, o dabar trumpai apibendrinkime šios aferos eigoje išaiškėjusius kompensacijomis už Holokaustą užsiimančiomis žydų organizacijose įsitvirtinusios „rusų mafijos“ veikimo ypatumus:
- Pinigų, skirtų Holokausto aukoms, grobstymą organizavo atsakingi tų žydiškų fondų darbuotojai
- Grobstymas vyko labai ilgą laiko tarpą - net 16 metų, pagrobta lėšų suma - milžiniška (107 mln.lt)
- Masinis dokumentų, susijusių su Holokausto aukos statuso patvirtinimu, klastojimas, dalyvaujant notarams bei atsakingiems žydų organizacijų pareigūnams
- Mechanizmų, turinčių apsaugoti vokiečių pareigūnus nuo išmokų pagal suklastotus dokumentus nesuveikimas
- Masinis posovietinių šalių žydų ir nežydų kilmės amerikiečių bendrininkavimas, vagiant Holokausto aukoms skirtus pinigus (virš 6 tūkst. atvejų)
- Išaiškėjęs žydiškuose organizacijose įsitvirtinusios „rusų mafijos“ gebėjimas „sąžiningai“ dalintis pavogtais pinigais su savo bendrininkais ir padėjėjais
Atvirai sakant, stebint visas tas peripetijas su kompensacijų už žydų turtą įstatymo projekto stūmimu pro Vyriausybę ir Seimą, bei palydinčią kampaniją žiniasklaidoje, darosi smalsu:
ar nėra tame kažko, šiek tiek primenančio Bruklino „rusų mafijos“ braižą? Ir ar nesulauks mūsų biudžeto pinigai panašaus likimo?
Kai kam netgi gali kilti minčių, kad tuos kompensacijų žydų organizacijoms įteisinimo procesus gali įtakoti paskutinis paminėtas „rusų mafijos“ veikimo ypatumas, bet mes, pritaikydami virš įtarimų esančios Cezario žmonos principą, su pagaliu rankoje vysime šalin tokias nedoras mintis.