Tolerancijos diegėjai: Talino svečiai patiria nacionalistinius išpuolius restoranuose!
Mūsuose jau tapo įprasta pavydėti kaimynams estams jų pasiekimų euro įsivedimo ir šalies įvaizdžio kūrimo srityse.
Deja, reikia pripažinti, kad jų pasiekimai tolerancijos diegimo srityje irgi gerokai viršija mūsiškius.
Neseniai nuolatinė rusakalbio estiško Delfi autorė, Marina Filatova, žinoma kovotoja už rusų kalbos grynumą ir homoseksualistinio išdidumo paradų plėtros entuziastė papasakojo skaitytojams apie siaubingos ksenofobinės netolerancijos atvejį, kurį savo kailiu patyrė jos draugai Estijos sostinėje:
„Neseniai pas mane buvo atvykę draugai iš Maskvos. Jie iškart pažymėjo estų nemandagumą rusų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie sėdėjo lauko terasoje viename iš Talino Virų gatvės restoranų. Už gretimo stalelio linksminosi smagi, nerusiškai kalbanti kompanija.
Mano svečiai padarė jiems pastabą: esant žmonėms, nesuprantantiems svetimos kalbos yra nemandagu kalbėti užsienietiškai - juk šis pokalbis gali būti įžeidžiančio maskviečius turinio. Bet estai, o tai buvo būtent jie, atšovė, kad jie kalbasi gimtąja, o ne užsienio kalba.
Jie nepagavo esmės - kadangi mano svečiai nesuprato vietinės šnektos, tai iš pramogautojų pusės būtu elementari duoklė mandagumui pagal svetingumo taisykles pereiti į pokalbį rusų kalba. Bet jie pasielgė chamiškai ir tęsė savo kalbas estiškai.
Mano draugams teko palikti šią užeigą, kurioje jų atžvilgiu buvo išreikštas pasipūtėliškas nacionalizmas.“ (Zepp. pastaba: vertimas artimas pažodiniam, ne literatūrinis)
Taigi, o dabar įsivaizduokite panašų straipsnį su priekaištais lietuviams dėl nacionalizmo mūsų Delfyje. Turbūt surinktu kokį tūkstantį ar net daugiau bjaurių, netolerantiškų bei ksenofobiškų komentarų.
Jau nekalbu apie tai, kaip galimai sureaguotu kokia linksma kompanija Vokiečių gatvės lauko terasoje, jei greta sėdintys turistai iš Varšuvos ar Maskvos staiga pareikalautu, kad jie nustotu kalbėtis lietuviškai ir pereitu prie pokalbio lenkų ar rusų kalba.
Prisimindami liūdną panašių manierų mergužėlės Berneen likimą galime panuogąstauti, kad vien piktais žodžiais nebūtu apsiribota....
Gi Estijoje, kaip skaitėme, jiems ničnieko nenutiko. O panelė Marina per Delfi dar ir paauklėjo estus dėl tokio nedovanotino lyderiaujančiai Baltijos Skandinavijos šaliai nacionalizmo.
Mūsų tolerancijos diegėjų reikalavimai kol kas gerokai kuklesni - visgi iki Estijos mums dar toloka. Jie viso labo pageidauja leisti Lietuvos piliečiams rašyti savo vardus ir pavardes ne pagal skambesį lietuviškomis raidėmis, o taip, kaip jie rašomi kitų šalių kalbomis. Na, pavyzdžiui - Remigiusz Szimaszius, Waldemar Tomaszewski ar pan.
Į lietuvių nusistebėjimą - tai kaip gi paprastas žmogelis sužinos, kaip gi reikia ištarti visus tuos Grzegorzus Brzęczyszczykiewiczius - paraidžiui liežuvį nusilaužti ar kažkaip kitaip? - mūsų Marinos Filatovos analogai atšauna: - Išmoks, nepasius! Girdi, esame maža tauta ir turime gerbti didesnes bei mokytis jų rašybos ir tarimo taisyklių.
Šiaip jau planuojama lietuviams situacija puikiai parodyta įžymiajame lenkų filme „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“, kurio ištrauka apie tai, kaip vokiečiai bandė užrašyti Grzegorz‘o Brzęczyszczykiewicz‘iaus iš Chrząszczyżewoszyce powiat Łękołody asmens duomenis neperseniausiai apėjo visą lietuvišką internetą.
Ši nuostabi autoironiška scena verta to, kad peržiūrėti ją dar kartą:
Click to viewTokio pobūdžio scenos taps įprastos ir Lietuvoje, kur įstaigų valdininkai ar šiaip žmogeliai bandys iššifruoti bendrapiliečių vardus bei pavardes, spėliodami, kaip jas reikia tarti.
Žinoma, Gžegožas Bržečyščiškievičius nėra itin lengvai ištariama pavardė, bet parašius ją lietuviškai nieko tokio neįmanomo nėra - iš antro-trečio karto ją neužsikirsdamas ištars ir pirmokėlis.
Tuo tarpu taisyklingai perskaityti Grzegorz Brzęczyszczykiewicz - jau visai kito lygmens uždavinys, įkandamas ne kiekvienam magistro mokslų ragavusiam.
Beje, tiems, kas teigia, kad lenkiškų raidžių kombinacijų tarimą įsisavinti nėra taip jau sudėtinga, tenka priminti, kad įstatymai Lietuvoje galioja visiems, ne tik lenkams ar lietuviams, todėl rašyti nelietuviškai lotyniškomis raidėmis bus galima visų tautybių atstovams.
Kad geriau suvokti, siūlau pasitreniruoti.
Taigi, kas iš blogo skaitytojų nelandžiodamas po vertėjų saitus galėtu teisingai ištarti šiuos Lietuvos piliečiams būsimai legalius vardus ir pavardes:
Erzsébet Metzker Vass, Béla Scitovszky, Pál Beőthy, Dezső Szilágyi
Beje, kaip jūs manote - kas slypi po šiais vardais: ponai ar visgi ponios?
Ir kaip reikia tarti tą Erzsébet? Scitovszky? Beőthy bei Dezső?
Matau, kad susimąstėt.
Tuomet paprastesnis uždavinys - kaip, anot jūsų, reikia tarti šias pavardes, rašomas lotyniškais rašmenimis:
Béla Zsedényi, Tibor Zsitvay, Kálmán Ghyczy ar šį vardą - Zsigmond Perényi ?
Nelengva?
O juk tai ne kokių nors turkų basurmonų, bet pirmi pasitaikę vardai iš ES šalies Vengrijos parlamento vadovų sąrašo.
Nesunku įsivaizduoti, kas bus, kai būtent taip užrašyti jie - Remiugiuszo Szimasziaus ir kitų tolerancijos diegėjų dėka atsidurs mūsų kaimynų ir bendrapiliečių pasuose.
Tuomet ir mūsų tolerancijos diegėjai Marinos Filatovos pavyzdžiu galės pereiti prie kovų su Vilniaus restoranuose ir kavinėse įsikerojusiu lietuviškuoju nacionalizmu.
UPD. Yra manančių, kad čia kažkoks išskirtinis rusakalbės estės M.Filatovos nukvakimas.
Nieko panašaus, pasirodo, ir pas mus panašiai mąstančių išminčių besama:
"Kodėl atvykėliai turėtų perimti tas tradicijas, tą kultūrą, kuri jiems visiškai svetima? Gal atvykėlių kultūra laikoma prastesne?"
P.S. Estų Delfi autorės Marinos Filatovos rašinius pirmas aptiko ir pakomentavo žymus rusų blogeris oboguev, t.y. neimperinės pakraipos rusų nacionalistų publicistas Sergėjus Obogujevas. Ačiū Jam.