Mažosios tragedijos
Vietoje "Chorų karų" recenzijos.
Vakaras. Studijoje - prieblanda. Jis stovėjo kamputyje ir verkė. Pasikūkčiodamas, braukdamas ašarą ir pasriūbaudamas. Jau brandus vyras su smokingu, o verkė kaip kūdikis.
- Aš nebegaliu daugiau... - ir vėl kūkčiojimas, - aš daugiau jau taip nebegaliu iš viso visai.
Ir vėl kūkčiojimas. Į studiją įkišo nosį Prodiuseris. Apsidairė, pamatė. Pusiau sulenktomis kojomis pribėgo.
- Kas tau, kas atsitiko? - Pripuolė prie verkiančio. - Gal tu nori apie tai pasikalbėti?
- Nenoriu aš pasikalbėti, - siūbt, sriūbt, - tai yra, noriu, bet ne su tavim.
- Nurimk, mielas, nurimk, - kartojo sunerimęs Prodiuseris, - nori, mes tau merginą pakeisim?
- Nenoriu. Aš nenoriu naujų merginų, - sriūbt, - nereikia keisti blondinę į blondinę. Mano humoro stovis šimpa į tas blondines. Ūūūūū, nereikia...
- Tai ko tu nori? Nori dar vienos laidos? - perklausė vėl.
- Neaaa, man jau tų trijų su puse per akis, - sriūbt, sriūbt, - aš degraduoju kaip menininkas.
- Tai ką mes galime tau padaryti? Ką, žvaigžde tu mūsų spindžioji?
- Noriu Juročkos. Juročkos noriu dabar. Ne per teliką iš Venesuelos, o studijoj iš Šančių noriu Juročkos. Noriu draugo... Oi, čia ne tas. Noriu Juročkos dabar, greitai ir iš karto. Duok Juročką. Duokšk tiktai.
- Gerai, gerai, Vytai, gerai, nurimk. Bus tau Juročka, bus.
Ir buvo Juročka, ir buvo špagatai, ir buvo vėl galima juokauti apie kiaušus, užpakaliukus ir visus kitus dideliems vyrams pritinkančius linksmus dalykėlius. Ir niekas daugiau neverkė studijos kampe.
Vakaras. Studijoje - prieblanda. Jis stovėjo kamputyje ir verkė. Pasikūkčiodamas, braukdamas ašarą ir pasriūbaudamas. Jau brandus vyras su smokingu, o verkė kaip kūdikis.
- Aš nebegaliu daugiau... - ir vėl kūkčiojimas, - aš daugiau jau taip nebegaliu iš viso visai.
Ir vėl kūkčiojimas. Į studiją įkišo nosį Prodiuseris. Apsidairė, pamatė. Pusiau sulenktomis kojomis pribėgo.
- Kas tau, kas atsitiko? - Pripuolė prie verkiančio. - Gal tu nori apie tai pasikalbėti?
- Nenoriu aš pasikalbėti, - siūbt, sriūbt, - tai yra, noriu, bet ne su tavim.
- Nurimk, mielas, nurimk, - kartojo sunerimęs Prodiuseris, - nori, mes tau merginą pakeisim?
- Nenoriu. Aš nenoriu naujų merginų, - sriūbt, - nereikia keisti blondinę į blondinę. Mano humoro stovis šimpa į tas blondines. Ūūūūū, nereikia...
- Tai ko tu nori? Nori dar vienos laidos? - perklausė vėl.
- Neaaa, man jau tų trijų su puse per akis, - sriūbt, sriūbt, - aš degraduoju kaip menininkas.
- Tai ką mes galime tau padaryti? Ką, žvaigžde tu mūsų spindžioji?
- Noriu Juročkos. Juročkos noriu dabar. Ne per teliką iš Venesuelos, o studijoj iš Šančių noriu Juročkos. Noriu draugo... Oi, čia ne tas. Noriu Juročkos dabar, greitai ir iš karto. Duok Juročką. Duokšk tiktai.
- Gerai, gerai, Vytai, gerai, nurimk. Bus tau Juročka, bus.
Ir buvo Juročka, ir buvo špagatai, ir buvo vėl galima juokauti apie kiaušus, užpakaliukus ir visus kitus dideliems vyrams pritinkančius linksmus dalykėlius. Ir niekas daugiau neverkė studijos kampe.