Seno bambeklio veranda-80
Jis. Štai. Jis. Atėjo. Jau.
Va. Kaip galima nejausti? Čia. Dar nėra, bet jau. Dar purvas, dar ledas, dar slidu, dar nosis raudona, dar snarglys, bet jau tuoj. Merginos su kailinėm pėdkelnėm, bet jau. Dar „diesel pre-heat“, bet tuoj. Jau čia pat. Jau.
O ką - jūs nejaučiate, kad pakvipo pavasariu? Tai kas, kad minus - kiek ten - minus kokie penki. Vis tiek kvepia. Binkį skaityti valia.
Oficialu: žiemos miegas baigėsi, kūnu iš kojų ir rankų pirštų pradeda tekėti energija. Į akis. Ir kartais į kokias nors kitas vietas, pavyzdžiui, smegenis.
Koks nors nulis kokioje nors pabaigoje reiškia, kad galima taukšti visokius niekus.
Tarkim: „jubiliatas įnešė savo nemažą indelį į lietuviškos publicistikos savivokos aruodą.“ Arba: „minėdami velionio nueitą nelengvą, bet kupiną grandiozinių pergalių prieš save kelią.“ Arba: „šis gražus jubiliejus byloja apie tai, kad garbusis yra pasiekęs savo kūrybinės piligrimystės kulminaciją.“
Und so weiter.
Tai apie ką čia man ta besiveržianti pro ausis energija liepia žiotis? Ir dar verandoje.
A.
Gal jau ir sakiau kažkada čia kažką panašaus, bet per tuos 80 įrašų visko, žinia, nebeatsimenu. Tad jeigu geresne atmintimi besidžiaugiantys ir pričiups besikartojant - nemanau, kad susijaudinsiu.
Kadangi esu profesionalus skaitytojas, skaitau. Tekstus. Daug jųjų.
Ir šit kokią mintį man anoji pavasario energija va dabar pilkųjų ląstelių link atnešė.
Na, kodėl kas antras vis sprendžia problemas? Kaip kokie černyševskiai vienam flakone su gercenais. Kaip kokie visatos mechanikai, apeirono korektoriai, uroboro veterinarai ir nirvanos elektrikai.
Kodėl negalima tiesiog pasakoti? Istorijas. Ilgas ir trumpas. Liūdnas, linksmas, graudžias, juokingas. Na, ne, čia aš persūdžiau, juokingų istorijų lietuviai apskritai pasakoti nemoka.
Tu netaisyk pasaulio, mano brangus, tolimas ir vis dar mylimas korespondente, tu tiesiog pasakok. Ką matei, ką užuodei, ką girdėjai. Ir tavo pasakojimas papuoš pasaulį. Lyg tarp kitko kartu jį šiek tiek pataisydamas.
Salve.
Va. Kaip galima nejausti? Čia. Dar nėra, bet jau. Dar purvas, dar ledas, dar slidu, dar nosis raudona, dar snarglys, bet jau tuoj. Merginos su kailinėm pėdkelnėm, bet jau. Dar „diesel pre-heat“, bet tuoj. Jau čia pat. Jau.
O ką - jūs nejaučiate, kad pakvipo pavasariu? Tai kas, kad minus - kiek ten - minus kokie penki. Vis tiek kvepia. Binkį skaityti valia.
Oficialu: žiemos miegas baigėsi, kūnu iš kojų ir rankų pirštų pradeda tekėti energija. Į akis. Ir kartais į kokias nors kitas vietas, pavyzdžiui, smegenis.
Koks nors nulis kokioje nors pabaigoje reiškia, kad galima taukšti visokius niekus.
Tarkim: „jubiliatas įnešė savo nemažą indelį į lietuviškos publicistikos savivokos aruodą.“ Arba: „minėdami velionio nueitą nelengvą, bet kupiną grandiozinių pergalių prieš save kelią.“ Arba: „šis gražus jubiliejus byloja apie tai, kad garbusis yra pasiekęs savo kūrybinės piligrimystės kulminaciją.“
Und so weiter.
Tai apie ką čia man ta besiveržianti pro ausis energija liepia žiotis? Ir dar verandoje.
A.
Gal jau ir sakiau kažkada čia kažką panašaus, bet per tuos 80 įrašų visko, žinia, nebeatsimenu. Tad jeigu geresne atmintimi besidžiaugiantys ir pričiups besikartojant - nemanau, kad susijaudinsiu.
Kadangi esu profesionalus skaitytojas, skaitau. Tekstus. Daug jųjų.
Ir šit kokią mintį man anoji pavasario energija va dabar pilkųjų ląstelių link atnešė.
Na, kodėl kas antras vis sprendžia problemas? Kaip kokie černyševskiai vienam flakone su gercenais. Kaip kokie visatos mechanikai, apeirono korektoriai, uroboro veterinarai ir nirvanos elektrikai.
Kodėl negalima tiesiog pasakoti? Istorijas. Ilgas ir trumpas. Liūdnas, linksmas, graudžias, juokingas. Na, ne, čia aš persūdžiau, juokingų istorijų lietuviai apskritai pasakoti nemoka.
Tu netaisyk pasaulio, mano brangus, tolimas ir vis dar mylimas korespondente, tu tiesiog pasakok. Ką matei, ką užuodei, ką girdėjai. Ir tavo pasakojimas papuoš pasaulį. Lyg tarp kitko kartu jį šiek tiek pataisydamas.
Salve.