Skaitau Puškiną
Skaitau Puškiną. Ir - be jokio abejo - jis yra visiškas genijus.
Ir nemokantis rusų kalbos to niekada nepajus. Jis iš esmės neišverčiamas.
Kaip ir Shakespeare'as, kaip ir Calderonas.
Pastarąjį verčiau - ir stengiausi tai daryti kiek įmanydamas geriau. Bet puikiai suvokiau, kad negaliu perteikti to metalo skambesio, tos aistros ugnies, tos spiginančios kaitros ir juodų šešėlių. To, kas taip aiškiai girdėti ispaniškame tekste.
¿Qué es la vida? Un frenesí.
¿Qué es la vida? Una ficción,
una sombra, una ilusión,
y el mayor bien es pequeño.
¡Que toda la vida es sueño,
y los sueños, sueños son!
Juk kas - gyvenimas? Šešėlis,
Iliuzija, apgaulė, šmėkla.
Sapne net iš didžiausio gėrio
Tik trupiniai menki palieka.
Gyvenimas - sapnai spalvoti,
Užmigus mums jie išsapnuoti.
Prie Puškino pareisiu. Pastarąjį kartą skaičiau turbūt trylikos ar keturiolikos, turėjom tokius rinktinius raštus. Tautininkams nuraminti galiu pasakyti, kad tuo metu mane Marijampolėje (Kapsuky) auklėjo tokios dvi vienuolės, kurių viena savo metu buvo Ievos Simonaitytės sekretorė, taigi skaičiau ne tik Puškiną, bet ir, pavyzdžiui, vyskupo Skvirecko verstą 1936 m. leidimo Bibliją - kur lygiagrečiai buvo ir lotyniškas tekstas.
Praėjo trisdešimt metų. Vakar bandžiau prisiminti kaip ten skamba visas tas eilėraštis, kuris baigiasi „я сам обманываться рад.“
Susiradau.
Быть может, за грехи мои,
Мой ангел, я любви не стою!
Но притворитесь! Этот взгляд
Всё может выразить так чудно!
Ах, обмануть меня не трудно!..
Я сам обманываться рад!
Ir nuslydau visam vakarui - ir į Oneginą, ir į balades, ir į eilėraščius. Lietuviškai tokio kalbėjimo lengvumo pasiekė turbūt tik Nėris. Kai eilėmis kalbi kaip kvėpuoji. Visi kiti vis dėlto tik lipdė, klijavo ir skaptavo.
Gero savaitgalio.
Ir nemokantis rusų kalbos to niekada nepajus. Jis iš esmės neišverčiamas.
Kaip ir Shakespeare'as, kaip ir Calderonas.
Pastarąjį verčiau - ir stengiausi tai daryti kiek įmanydamas geriau. Bet puikiai suvokiau, kad negaliu perteikti to metalo skambesio, tos aistros ugnies, tos spiginančios kaitros ir juodų šešėlių. To, kas taip aiškiai girdėti ispaniškame tekste.
¿Qué es la vida? Un frenesí.
¿Qué es la vida? Una ficción,
una sombra, una ilusión,
y el mayor bien es pequeño.
¡Que toda la vida es sueño,
y los sueños, sueños son!
Juk kas - gyvenimas? Šešėlis,
Iliuzija, apgaulė, šmėkla.
Sapne net iš didžiausio gėrio
Tik trupiniai menki palieka.
Gyvenimas - sapnai spalvoti,
Užmigus mums jie išsapnuoti.
Prie Puškino pareisiu. Pastarąjį kartą skaičiau turbūt trylikos ar keturiolikos, turėjom tokius rinktinius raštus. Tautininkams nuraminti galiu pasakyti, kad tuo metu mane Marijampolėje (Kapsuky) auklėjo tokios dvi vienuolės, kurių viena savo metu buvo Ievos Simonaitytės sekretorė, taigi skaičiau ne tik Puškiną, bet ir, pavyzdžiui, vyskupo Skvirecko verstą 1936 m. leidimo Bibliją - kur lygiagrečiai buvo ir lotyniškas tekstas.
Praėjo trisdešimt metų. Vakar bandžiau prisiminti kaip ten skamba visas tas eilėraštis, kuris baigiasi „я сам обманываться рад.“
Susiradau.
Быть может, за грехи мои,
Мой ангел, я любви не стою!
Но притворитесь! Этот взгляд
Всё может выразить так чудно!
Ах, обмануть меня не трудно!..
Я сам обманываться рад!
Ir nuslydau visam vakarui - ir į Oneginą, ir į balades, ir į eilėraščius. Lietuviškai tokio kalbėjimo lengvumo pasiekė turbūt tik Nėris. Kai eilėmis kalbi kaip kvėpuoji. Visi kiti vis dėlto tik lipdė, klijavo ir skaptavo.
Gero savaitgalio.