Bliuzas Buržiluose
O kartais nutinka visiškai keistų dalykų.
Bet pradėsiu iš toliau. Marijampolėje mano lovos galvūgalyje stovėjo senas lempinis radijas „Minija“. Kad ir koks senas - kiekvienu atveju už mane tikrai senesnis - bet ultratrumpas bangas jis gaudė. Tada dar kažkodėl buvo kalbama apie bangų ilgius, o ne apie dažnių ar amplitudės moduliacijas. Ultratrumpose bangose buvo Lenkijos radijo trečioji programa, kurioje savo ruožtu visada buvo daug puikios muzikos. Jeigu gerai atsimenu - jaunokas buvau - tai kiekvieną vakarą vis būdavo ilgesnė laida skirta kokiam atskiram muzikos stiliui. Vėlgi jeigu gerai prisimenu, trečiadieniais buvo „country“, kitomis dienomis dar kažkas. Na, o, berods, pirmadieniai buvo atpjauti bliuzui. Po kurio laiko, per vasarą paretinus ir paravėjus cukrinius runkelius kolūkių laukuose bei atsiėmus už tai atlygį ne tik maišu kitu cukraus (labai suprantama, kad jį iš karto susandėliavo mama), bet ir rubliais, šalia „Minijos“ atsirado juostinis magnetofonas „Daina“. Ir į juostas praėjo gultis tas lenkų „trejukės“ transliuojamas bliuzas - B.B. Kingas, Muddy Watersas, Johnas Lee Hookeris, kiti praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečio grandai.
Nesu aršus muzikos klausytojas, nevaikštau gatvėmis su ausinėmis, o ir darbe kokią nors internetinę radijo stotį įsijungiu gana retai, bet bliuzas nuo pat tada taip ir pasiliko kažkur visai netoli.
O dabar - apie nutikimus. Už penkiolikos kilometrų nuo mūsų Šunakojų važiuojant pro Alantą yra Buržilų kaimas. Va ten bliuzo maniakas Giedrius Klimka (kuris „Bliuzo katinai“) mus ir pasikvietė šeštadienį. Senas rąstų klojimas pakalnėje, žiūrovų vietos - ant šieno patiestos paklodės, scenografija - keli žaiginiai ir du prožektoriai. Šiokia tokia pakyla, joje - Giedrius su armonikėle ir gitara. Ir bliuzas. Daug.
Ir kaip bliuzas ten buvo savo vietoj. Daug labiau nei kokiose koncertų salėse.
Bet pradėsiu iš toliau. Marijampolėje mano lovos galvūgalyje stovėjo senas lempinis radijas „Minija“. Kad ir koks senas - kiekvienu atveju už mane tikrai senesnis - bet ultratrumpas bangas jis gaudė. Tada dar kažkodėl buvo kalbama apie bangų ilgius, o ne apie dažnių ar amplitudės moduliacijas. Ultratrumpose bangose buvo Lenkijos radijo trečioji programa, kurioje savo ruožtu visada buvo daug puikios muzikos. Jeigu gerai atsimenu - jaunokas buvau - tai kiekvieną vakarą vis būdavo ilgesnė laida skirta kokiam atskiram muzikos stiliui. Vėlgi jeigu gerai prisimenu, trečiadieniais buvo „country“, kitomis dienomis dar kažkas. Na, o, berods, pirmadieniai buvo atpjauti bliuzui. Po kurio laiko, per vasarą paretinus ir paravėjus cukrinius runkelius kolūkių laukuose bei atsiėmus už tai atlygį ne tik maišu kitu cukraus (labai suprantama, kad jį iš karto susandėliavo mama), bet ir rubliais, šalia „Minijos“ atsirado juostinis magnetofonas „Daina“. Ir į juostas praėjo gultis tas lenkų „trejukės“ transliuojamas bliuzas - B.B. Kingas, Muddy Watersas, Johnas Lee Hookeris, kiti praėjusio amžiaus šeštojo ir septintojo dešimtmečio grandai.
Nesu aršus muzikos klausytojas, nevaikštau gatvėmis su ausinėmis, o ir darbe kokią nors internetinę radijo stotį įsijungiu gana retai, bet bliuzas nuo pat tada taip ir pasiliko kažkur visai netoli.
O dabar - apie nutikimus. Už penkiolikos kilometrų nuo mūsų Šunakojų važiuojant pro Alantą yra Buržilų kaimas. Va ten bliuzo maniakas Giedrius Klimka (kuris „Bliuzo katinai“) mus ir pasikvietė šeštadienį. Senas rąstų klojimas pakalnėje, žiūrovų vietos - ant šieno patiestos paklodės, scenografija - keli žaiginiai ir du prožektoriai. Šiokia tokia pakyla, joje - Giedrius su armonikėle ir gitara. Ir bliuzas. Daug.
Ir kaip bliuzas ten buvo savo vietoj. Daug labiau nei kokiose koncertų salėse.