Seno bambeklio veranda-73
Kažkada jau pradėjome kalbą apie publicistinės ir panašios raštijos žanrus.
Sakau, šiandien pratęsiu. Yra toks per pastaruosius penketą šimtų metų vis populiarėjantis žanras - esė, vyresnioji skilties sesutė. Nuo pat XVI a., kai pirmasis šį terminą savo knygai pavadinti pasiėmė Michelis Montaigne'is, esė prirašyta daug ir pačių įvairių. Iš esmės jau pačiame pavadinime viskas ir yra pasakyta.
Prancūziškai „essayer“ yra bandyti, mėginti, o „essai“ - bandymas. Montaigne‘is, nors ir yra vienas iš labiausiai cituojamų prancūzų mąstytojų, savo raštuose sakosi nepretenduojąs į rašytojo šlovę. Todėl taip ir pavadino.
Nenuostabu, kad šiais ribų, formų, kontūrų byrėjimo ir praskydimo laikais jokios griežtesnės formos neturintis ir į jokių tvirtesnių reikalavimų rėmus nespraudžiamas raštijos kūrinys yra vienas mėgstamiausių. Čia gali būti viskas ir visaip - nuo kokios knygos apžvalgos iki tiesiog pabarstytų atsiminimų apie kelionę autostopu į Bobruiską. Nuo dialogo iki pasąmonės srauto.
Kartais nueinu į rasyk.lt pasižiūrėti „esė“ skyrelio. Svarbiausias redaktoriaus darbas - nuolat dirvoje ieškoti smaragdų bei perlų ir juos visaip kaip ištraukti į dienos šviesą. O visai ne dėlioti kablelius, kaip kas nors galbūt mano. Taigi, kartais pasižiūriu - gal ir ten koks perlas pasislėpęs. Bet paprastai tame skyrelyje randu tiesiog mokyklinius rašinėlius, dažniausia tema - kaip ką nors buvo užpuolęs „weltschmerzas“.
Pavyzdžiui: „Aš paleidžiu plieninį rutuliuką iš delno duobutės palei riešą slinkti link alkūnės. Liūdesio forma mane užpuolė trumpa pasaulio pabaiga su visomis savo ir mano nuodėmėmis. Atgailauju blizgančiomis akimis. Aplink mane gėlėti tapetai. Jais tiktų išmušti beprotnamio sienas, jei tik kiekviename iš mūsų nebūtų mažyčio beprotnamio.“
Jau čia ne kartą bambėjau apie įprastinį žurnalo teksto žanrą - „feature story“, terminas veikiausiai turėtų būti verčiamas „apybraiža“. Ne kartą aiškinomės apybraižos struktūrą, kompoziciją ir sudedamąsias dalis. Pagrindinis esė skirtumas nuo apybraižos paprastas: nėra „story“. Yra tik rašančio subjekto kontempliacijos apie ką nors. Tai yra, tai pats tipiškiausias užpakaliu, o ne kojomis parašytas kūrinys. Ir sėkmė arba nesėkmė priklauso tik nuo to, kokios kokybės daiktas yra per maždaug metrą nuo užpakalio į viršų. Kaip ir skilties atveju - yra asmenybė, vadinasi, yra esė. Nėra - ir kūrinio nebus.
Po ano savo rašinio apie skiltis buvau klaustas, ką turėjau galvoje rašydamas „asmenybė“ - ar kokias viršelių „žvaigždes“? Nieko panašaus. Yra asmenybė ar jos nėra visiškai nepriklauso nuo vieno ar kito subjekto pasirodymo viršeliuose dažnumo.
Mano nuosavas esė sėkmės kriterijus, tas, kurį imu pats pamatuodamas kūrinio vertę - autoriaus asociacijų lauko plotis ir gylis. Ir ne tiek svarbu, ar autorius traukia po siūlą patirtis iš savo gyvenimo klajonių ar rankiojasi šnabždesius bibliotekų tyloje. Svarbu, kad tas laukas klotų kuo daugiau, o geriausia - ir kuo labiau netikėtų jungčių.
Savaime suprantama, nugyventi metai ir sukaupta patirtis kiek padidina tikimybę, kad asociacijų laukas bus platesnis ir gilesnis. Bet visai nebūtinai.
O žanras juk smagus, panašus į džiazo pjesę. Ir rašyti derėtų atitinkamai - jaučiant ritmą ir „draivą“.
Sakau, šiandien pratęsiu. Yra toks per pastaruosius penketą šimtų metų vis populiarėjantis žanras - esė, vyresnioji skilties sesutė. Nuo pat XVI a., kai pirmasis šį terminą savo knygai pavadinti pasiėmė Michelis Montaigne'is, esė prirašyta daug ir pačių įvairių. Iš esmės jau pačiame pavadinime viskas ir yra pasakyta.
Prancūziškai „essayer“ yra bandyti, mėginti, o „essai“ - bandymas. Montaigne‘is, nors ir yra vienas iš labiausiai cituojamų prancūzų mąstytojų, savo raštuose sakosi nepretenduojąs į rašytojo šlovę. Todėl taip ir pavadino.
Nenuostabu, kad šiais ribų, formų, kontūrų byrėjimo ir praskydimo laikais jokios griežtesnės formos neturintis ir į jokių tvirtesnių reikalavimų rėmus nespraudžiamas raštijos kūrinys yra vienas mėgstamiausių. Čia gali būti viskas ir visaip - nuo kokios knygos apžvalgos iki tiesiog pabarstytų atsiminimų apie kelionę autostopu į Bobruiską. Nuo dialogo iki pasąmonės srauto.
Kartais nueinu į rasyk.lt pasižiūrėti „esė“ skyrelio. Svarbiausias redaktoriaus darbas - nuolat dirvoje ieškoti smaragdų bei perlų ir juos visaip kaip ištraukti į dienos šviesą. O visai ne dėlioti kablelius, kaip kas nors galbūt mano. Taigi, kartais pasižiūriu - gal ir ten koks perlas pasislėpęs. Bet paprastai tame skyrelyje randu tiesiog mokyklinius rašinėlius, dažniausia tema - kaip ką nors buvo užpuolęs „weltschmerzas“.
Pavyzdžiui: „Aš paleidžiu plieninį rutuliuką iš delno duobutės palei riešą slinkti link alkūnės. Liūdesio forma mane užpuolė trumpa pasaulio pabaiga su visomis savo ir mano nuodėmėmis. Atgailauju blizgančiomis akimis. Aplink mane gėlėti tapetai. Jais tiktų išmušti beprotnamio sienas, jei tik kiekviename iš mūsų nebūtų mažyčio beprotnamio.“
Jau čia ne kartą bambėjau apie įprastinį žurnalo teksto žanrą - „feature story“, terminas veikiausiai turėtų būti verčiamas „apybraiža“. Ne kartą aiškinomės apybraižos struktūrą, kompoziciją ir sudedamąsias dalis. Pagrindinis esė skirtumas nuo apybraižos paprastas: nėra „story“. Yra tik rašančio subjekto kontempliacijos apie ką nors. Tai yra, tai pats tipiškiausias užpakaliu, o ne kojomis parašytas kūrinys. Ir sėkmė arba nesėkmė priklauso tik nuo to, kokios kokybės daiktas yra per maždaug metrą nuo užpakalio į viršų. Kaip ir skilties atveju - yra asmenybė, vadinasi, yra esė. Nėra - ir kūrinio nebus.
Po ano savo rašinio apie skiltis buvau klaustas, ką turėjau galvoje rašydamas „asmenybė“ - ar kokias viršelių „žvaigždes“? Nieko panašaus. Yra asmenybė ar jos nėra visiškai nepriklauso nuo vieno ar kito subjekto pasirodymo viršeliuose dažnumo.
Mano nuosavas esė sėkmės kriterijus, tas, kurį imu pats pamatuodamas kūrinio vertę - autoriaus asociacijų lauko plotis ir gylis. Ir ne tiek svarbu, ar autorius traukia po siūlą patirtis iš savo gyvenimo klajonių ar rankiojasi šnabždesius bibliotekų tyloje. Svarbu, kad tas laukas klotų kuo daugiau, o geriausia - ir kuo labiau netikėtų jungčių.
Savaime suprantama, nugyventi metai ir sukaupta patirtis kiek padidina tikimybę, kad asociacijų laukas bus platesnis ir gilesnis. Bet visai nebūtinai.
O žanras juk smagus, panašus į džiazo pjesę. Ir rašyti derėtų atitinkamai - jaučiant ritmą ir „draivą“.