Senų žmonių padavimai
Kuo labiau perlamutrinėse miglose paskęsta mano paties jaunystė, tuo smagiau darosi klausytis vyresnių žmonių pakalbėjimų.
Ypač kai tie vyresni panašūs į Freemaną Dysoną, apie kurį beveik galėtum pasakyti - žmogus-epocha. Skaitinėjau jo paskaitos konspektą.
Akis užkliuvo už įžvalgos, kad XXI amžius biotechnologijoms bus toks pat kaip XX amžius informacinėms ir kompiuterių technologijoms. Prieš kokių šešiasdešimt metų dar buvo tikima, kad galingi kompiuteriai bus daugiausia mokslo centrų mylimas žaisliukas - nelabai kas tikėjosi, kad namų šeimininkės naudos juos kokiam receptui susirasti ar vaikai - žaisti „Diablo III“.
F. Dysono teigimu, kažkas panašaus per šį amžių nutiks su biotechnologijomis. Dabar genų inžinerija vis dar yra stambių korporacijų reikalas, bet po kokių penkiasdešimties metų pradinių klasių moksleivis, įsigijęs rinkinį "Mažasis Kūrėjas: Sukurk savo pūkuotą dinozauriuką", galės ramiai sau tai ir padaryti. Arba ne pūkuotą dinozauriuką, o, sakykim, vijoklinį braškių skonio kopūstą. Arba išauginti kojytes šamukui akvariume. Žodžiui, truputį pabūti jaunuoju daktaru Frankenšteinu.
Klasiko įžvalgas papildė tik ką redaguotas straipsnis į „Iliustruotąjį mokslą“ apie naujus dopingo metodus - genų modifikacijas. Suleidžia tau viruso, turinčio tam tikrų genų - ir tu jau sprinteris. Arba maratonininkas. Nelygu genas, įsiūtas į virusą. Tai yra, iš esmės biotechnologijų slinktis į buitį jau prasidėjo.
Užbaigė įspūdžių puokštę skaitytojo laiškas, kuriame jis be kita ko labai primygtinai rekomenduoja mokslininkams, atliekantiems eksperimentus su pelytėmis ir kitais gyviais, neatidėliojant surengti ką nors panašaus į Niurnbergo procesą.
Ir štai čia aš ir pagalvojau - o juk ne apie dirbtinio intelekto teises (kas irgi įdomu) šneka, jeigu tenlink ir pasuksime, viskas bus kur kas rimčiau. Ir sudėtingiau. Turiu galvoje nusistovėjusius ir įprastus moralinius kodeksus.
Mes juk net ir pokalbiui apie tuos dalykus nė nepradėjome mėginti ruoštis.
Ypač kai tie vyresni panašūs į Freemaną Dysoną, apie kurį beveik galėtum pasakyti - žmogus-epocha. Skaitinėjau jo paskaitos konspektą.
Akis užkliuvo už įžvalgos, kad XXI amžius biotechnologijoms bus toks pat kaip XX amžius informacinėms ir kompiuterių technologijoms. Prieš kokių šešiasdešimt metų dar buvo tikima, kad galingi kompiuteriai bus daugiausia mokslo centrų mylimas žaisliukas - nelabai kas tikėjosi, kad namų šeimininkės naudos juos kokiam receptui susirasti ar vaikai - žaisti „Diablo III“.
F. Dysono teigimu, kažkas panašaus per šį amžių nutiks su biotechnologijomis. Dabar genų inžinerija vis dar yra stambių korporacijų reikalas, bet po kokių penkiasdešimties metų pradinių klasių moksleivis, įsigijęs rinkinį "Mažasis Kūrėjas: Sukurk savo pūkuotą dinozauriuką", galės ramiai sau tai ir padaryti. Arba ne pūkuotą dinozauriuką, o, sakykim, vijoklinį braškių skonio kopūstą. Arba išauginti kojytes šamukui akvariume. Žodžiui, truputį pabūti jaunuoju daktaru Frankenšteinu.
Klasiko įžvalgas papildė tik ką redaguotas straipsnis į „Iliustruotąjį mokslą“ apie naujus dopingo metodus - genų modifikacijas. Suleidžia tau viruso, turinčio tam tikrų genų - ir tu jau sprinteris. Arba maratonininkas. Nelygu genas, įsiūtas į virusą. Tai yra, iš esmės biotechnologijų slinktis į buitį jau prasidėjo.
Užbaigė įspūdžių puokštę skaitytojo laiškas, kuriame jis be kita ko labai primygtinai rekomenduoja mokslininkams, atliekantiems eksperimentus su pelytėmis ir kitais gyviais, neatidėliojant surengti ką nors panašaus į Niurnbergo procesą.
Ir štai čia aš ir pagalvojau - o juk ne apie dirbtinio intelekto teises (kas irgi įdomu) šneka, jeigu tenlink ir pasuksime, viskas bus kur kas rimčiau. Ir sudėtingiau. Turiu galvoje nusistovėjusius ir įprastus moralinius kodeksus.
Mes juk net ir pokalbiui apie tuos dalykus nė nepradėjome mėginti ruoštis.